Poezija
11.26. VAKARONĖ
Kęstutis Trečiakauskas
Vakaronė - tikras rojus.
Tikras rojus ! Sutinku.
Bet gerai pavakarojus
Rytą keltis per sunku.
Tai gal gult net nevertėjo.
Vakarokim, kol išauš.
Rytas. Saulė patekėjo.
Kas dar mums į galvą šaus ?
Nesvarbu, kad galvos ūžia.
Bet juk niekas nesvarbu.
Pakvailiojome, draugužiai -
Anei miego, nei darbų ...
ČIA JI ŽVENGIA
Tris dienas kaliau, kartojau.
Išdulkėjo - nors tu ką.
O tu vis verki, artojau,
Kad kumelė per menka.
Pats tu menkas. Ne kumelė.
Greit ir plūgas surūdys.
Jei dairysies tik į kelią,
Ten nukėblins ir širdis.
Jei mylėtum gimtą vagą,
Džiaugsmas keltų kaip sparnai.
Čia širdis iš laimės dega.
Čia ji žvengia. Ne tenai.
PELĖDOS VAIKAI
Sako, gražūs vaikai pelėdai.
Bet visiems juk gražūs vaikai.
Tai kokių tų drignių priėdei,
Jei savosios nesutikai ?
Pažiūrėk į kitas šeimynas.
Ar tau, seni, ne pavydu ?
Ne labai tu gudrus kaimynas,
Nors ir dirbi, triusi už du.
Nei pačios, nei marčios. Nei vaiko.
Tiktai žylė. Liūdna dalia.
Iš tikrųjų, koks kipšas laiko,
Kad tu vienas. Nieko šalia.
Tiek gražuolių aplink prisirpo !
Apkabink. Pabučiuok. Ir vesk.
(O gal kas tau ką nors nukirpo ?)
Tai ko lauki ? Sau porą rask.
TIK INTERESAI
Nėra draugų. Yra tik interesai
Dėl jų ir perka patiklius kvailius.
O kuo daugiau nesąmonių iškrėsim,
Tai tuo daugiau ir perkantiems mus klius.
Ar mes dar egzistuojam kaip valstybė ?
Ar rudimentas tik ? Imperijos dalis ?
Išnyksta šeimos, lytys ir valstybės...
Tėvyne Lietuva, ar tu esi šalis ?
Ar tu tik ordų trypiamas kampelis,
Jau net saviems gyvent nepatogua .
Šagrenės oda, kur nuves tas kelias ?
Lietuvi, ar dar tu esi žmogus ?
LYG PAUKŠTĖ
Kalba gimtoji. Kaip malda. Kaip vaistas.
Dar įsčiose su plakimu širdies
Užgimusi. Tai motinų jai leista
Pakilt nuo lūpų. Skrist. Tegu girdės.
Visi. Visi, kas žodį jos supranta.
Kas myli ją, kas saugo, kas apgins.
Net jei į svetimą nublokštų krantą,
Vaikai jos muziką, jos paslaptį augins.
Nėra kitos tokios. Turtingos, giliamintės.
Archaiškas jos rūbas įstabus.
Sunku jos gilią paslaptį įminti.
Gal reikia laukt, kol protėviai nubus ?
Iš jos šaknų tiek daug kalbų išaugo.
Jos tolo ir garsėjo plėšrumu.
O ji, kukli, senolių rūbą saugo.
Ir niekur nesiveržia iš namų.
Tiek persekiota. Niekinta. Žudyta.
Lyg paukštė. Tik savam lizde gyva.
O tark kasdien mums. Tark mums labą rytą.-
Lietuviškai - Tėvynė Lietuva.
TĖVAI MUMS PAVYDĖTŲ
Daugiau nei reikia perkame,
Daugiau nei reikia valgome,
Bet nuolat tvarką keikiame.
Ir savo mažą algą.
Nors taip gerai gyvename -
Tėvai mums pavydėtų.
Į medį Dievą gename,
Nors tik dėkot reikėtų.
Tikriausiai jie paklaustų,
Tai gal pragėrėt protą ?
Prie žemės prisiglaustų
Ir žemę apraudotų.
Tai kas mus išaugino -
Nemylinčius, nemylimus ?
Kai mums padėt ketina.
Mes jų negirdim. Tylime.
