Poezija
11.23. BUS ŠAKĖM PARAŠYTA
Kęstutis Trečiakauskas
Kam mokslo įstaigos ir universitetai,
Jei pacienai bus sau patys daktarai.
Vagystės bus iš anksto apmokėtos,
O ekonomikos rezultatus nulems orai.
Teisėjų togomis vilkės žudikai.
Iškrypėliai moralei atstovaus.
Saldžiausias vaisius bus kartus ridikas.
Minia skanduos, kad nieko čia baisaus.
Įstatymas bus šakėm parašytas.
Ir Konstitucija. Tik šakėm. Ant vandens.
Pasaulis tikras bus visai ne šitas.
O internetinis. Jame visi gyvens.
Tiktai paspausk "delit", ir jis išnykęs.
Jausmai ir pojūčiai jau atrofuoti. Jau.
Ei, pikseli ! Į ką tu čia įnikęs ?
Aš dar iš tikrojo pasaulio atėjau.
Ne kolboj. Ne mėgintuvėly gimęs.
Toks tikras dar. Begėdiškai natūralus.
Matyt mane pamiršęs bus likimas,
Kad dar išsaugojau tuos žmogiškus galus.
PAVYDĖTINI KEIKSMAI
Visi keiksmai, tie necenzūriniai.
Jie kažkodėl tik rusiški.
O mes, deja, tokių neturime,
Mes žodžiais neiškrušime.
Net pasitelkę antrą galą,
Sukelsime vien juoką.
O ruso keiksmas - turi galią !
Tik jis taip keiktis moka.
Jų" materitsa" toks nekaltas,
Mat reiškia "motinuotis".
Ir koks čia velnias bus įveltas -
Visiems jis dovanotas !
Visi tik rusiškai ir keikias.
Nors dažnas nesupranta.
O ypač greit išmoksta vaikas -
Keiksmai lyg smūgiai krenta.
Tai gal ne veltui jie taip girias:
"My prinesli kulturu" !
Kiekvienas šios planetos vyras
Šią dovaną jau turi.
NEJAU PIRMADIENIS ?
Nejau pirmadienis ? Prasideda savaitė ?
Smulkiausių rūpesčių ir beprasmybių kupina.
Aš jiems rašiau. Bet jie, žinau, neskaitė.
Gyvenam kaip gyvenome. Dugne.
Iš mūsų tyčiojasi. Mus apvaginėja.
Net pyktintis pavargom. Kas kovos ?
O klerkų išperos ? Jos atsirašinėja.
(Įpilkit man degtinės. Ne kavos.)
O gal narkotikų ? Juk būtent to jie siekia.
Toks tikslas. Sunaikint ! Iš pašaknų !
Visi. Ant Judo konstitucijoa prisiekę.
Nors pasikarkite. O aš - kariaut einu.
Žinau - nelygios jėgos. Jie pavergę
Visas garbingas ir senas tautas.
Gal likom mes vieninteliai ? Bet argi
Išduosim savo būsimas kartas ?
Nubusk, lietuvi. Ir pakilk iš miego.
Vaikaičiai tau už Laisvę padėkos.
Būk žmogiškumo Alfa ir Omega.
Neleisk įvesti pragaro tvarkos.
ATRODO
Atrodo, niekas čia nepasikeitę.
Tas pats dangus. Ir miškas. Ir laukai.
Ir šitie akmenys vidudieny įkaitę.
Bet tu ne tą pasaulį palikai.
Ne tą. Ne tokį. Taip tiktai atrodo.
Ne tas dangus. Ne tas net debesis.
Lyg nuogas čia jauties ant šalto gruodo.
Kur niekas nesupras, neišklausys.
Čia vien tik svetimi dabar gyvena.
Ir tu čia svetimas. Nelaukiamas dabar.
Vaikystė tik tavoj širdy rusena.
Bet jos nė pėdsako čia jau nėra. Ko dar ?
Ko dar čia lauki ? Ką tikies išvysti?
Iš tų dienų vienintelis likai.
Nėra nei kur jau, nei pas ką sugrįžti.
Pastauk prieš pilnatį. Gal atsilieps vilkai ?
RAGAI
Aš ne Miunhauzenas esu.
Aš tiktai jo gerbėjas.
Bet patikėkit iš tiesų,
Ką jums esu kalbėjęs.
Žmona man atnešė ragus.
Tą naktį mėnesienos.
O aš, kaip žinot, mandagus -
Juos prikaliau ant sienos.
Kvatojat ? Jūs visai paiki.
Už pilvo nusitvėrę.
Žmona - medžiotoja puiki.
Nušovė baisų žvėrį.
Ragus jo dovanų gavau.
Man jų visi pavydi.
Tik čepsi, rėkauja : vau, vau !
Tad jūs, kvailiai, suklydot.
Ką išmanys apie ragus,
Jei mulkį ima juokas.
Šį kartą būsiu mandagus,.
Nes aš - nesusituokęs ...
ANT MELO PAMATŲ
Dangoraižiai ant melo pamatų.
Kas dieną grimzta vis giliau į liūną.
Pasaulio jau visai nesuprantu -
Kodėl tai niekam niekur neužkliūna ?
O gal apsimeta - kad neregiai, kurti ,
Kad jiems užteks tik išmaldos ir trupinio ?
Armagedonas velniškai arti !
Bet niekas advokato neparūpino.
Ir patys nusiteisime save - myriopi.
Net rezervuosim krematoriume sau vietą.
Tačiau į ką pavirtus bus Europa ?
Ar bus kur savo pelenus padėti ?
Greičiausiai išbarstys. Į Baltiją. Į jūrą.
Jau šiandien primenenčią dvokiančią kloaką.
Juk nieko tikro jau. Jau nieko nebeturim.
Ne ateities. Mes - šiandienos netekę.
Nors viskas slapta prieš akis padėta.
Bet tuo, kas atvira - negalima tikėti.
Neįdomu. Nes jau kažkur girdėta.
O melas toks saldus. Tik jo ragauti knieti.
TIK TIEK IR LIKO
Jeigu užmirštume tik tai, kas kelia liūdesį,
Neprisimintume ir to, kas taip brangu.
Tu viską man, gyvenime, paliudysi
Geriau nei pagyros ar priekaištai draugų.
Seni dienoraščiai. Laiškai. Ir dokumentai.
Ir nuotraukos su nepažįstamais veidais.
Tik tiek ir liko jau iš to, kas buvo šventa.
Nes viskas dingo jau. Kadų kadais.
BŪK NORS RAGANA
Nors ir ragana būk kamine.
Ta ant šluotos pajuodžarga senė.
Bet vis tiek išklausyki mane.
Šitiek metų juk mes nugyvenę.
Ko mums ginčytis , ką mums dalint ?
Ar senatvė jau atėmė gėdą ?
Vyk tą įtūžį, pyktį šalin.
Leisk, pristumsiu tą minkštąją kėdę.
Šiltu pledu apklosiu pečius.
Ko tik geisi, atnešiu, paguosiu.
O jei nori, pakviesim svečius.
Ar išvirti tau mėgstamą košę ?
Viską, viską. Tiktai dėl tavęs
Padarysiu nė žodžio netaręs.
Gal iškelkim velnių vestuves ?
Aš mylėsiu ir būsiu tau geras.
Būk nors ragana tu kamine.
Aš tavęs jau į nieką nekeisiu.
Tu dar rojuj sugundei mane.
Tu davei man tą uždraustą vaisių.
