Poezija
11.02 ATEINA SUTEMOS
Kęstutis Trečiakauskas
Ateina sutemos. Kasdien šviesos mažėja.
Rudens nekaltinkim. Nėra čia jo kaltės.
Tai mes, į tamsą iš šviesos išėję,
Nematom, kas rytoj mus palytės.
Nematom. Ir nenorime žinoti.
Šešėlis dar atrodo nebaisus.
Kol turim ką apgrobt ir ką apžioti,
Nė nepajausim, kaip praryja mus.
ĮŽODINTA MINTIS
Jaučiu kaip gimsta ji, kaip skrenda.
Lyg žiedas skleidžiasi slapčia.
Bet vietos kur nutupt neranda.
Ar įdienojus, ar nakčia ...
Nesaisto laikas jos bežadės.
Kaip ją sutiks, jai nesvarbu.
Neturi tikslo ji, nei vado.
Nesuviliot jos pyragu.
Laisva jinai. Laisva be galo.
Mintis. Vienintelė jinai
Verta tik vardo idealo.
Tu jos lig šiol nepažinai.
Tiktai įžodinta ji tampa
Ir pažini, ir reali.
Jei teisės tapt žodžiu netenka,
Tu be minties jau gyveni.
Mintis išnyksta, išsisklaido.
Ir gal jau niekad nebegrįš.
Praradę ją, padarom klaidą.
Laimės, kas žodžiais ją pririš.
Tiktai įžodinta gyvena.
Išlieka mums kaip atmintis.
Pagerbkime šią tiesą seną.
Tebus įžodinta. Mintis.
ATGNYBK MAN DEBESIES
Jie niekad pažadų neištesės,
Todėl jais visad tenka nusivilti.
Atgnybk man gabalėlį debesies,
Kad jį galėčiau į puodelį įsipilti.
Laikysiu atsargai. Jeigu lietus užtruks,
Aš virš galvos pats sau sukelsiu lietų.
Kad joks žadėtojas ar koks kvailys gudrus,
Už sausrą priekaištaut man negalėtų.
AMŽINA DILEMA
Ar po mirties gyvenimas yra ?
Negali atsakyti net išminčiai.
Matyt, makaulė jų visai kiaura,
Jei leidžia atsirasti tokiai minčiai.
Nėra jo ten ! Ar taip sunku suprast,
Kad tai yra tiesiog tuščiausias pramanas.
Net žemėj jo negalima surast,
Nes čia taip pat visai nėra gyvenimo.
Tai kaipgi gali būt jis po mirties ?
Nejuokinkit ! Net čia mes jo neturim.
Bet žinom - išėjimas priartės,
Todėl sau gražų mitą susikūrėm.
ŠVENTAS NAIVUMAS
Viskas pašlovinta arba prakeikta.
Neliko vietos šventos.
Žmonės dažniausiai nežino, ką veikti.
Nieko, iš naujo kartos.
Girs arba peiks. Nesigilins į esmę.
Nuotaika bus priežastis.
Ten, kur ramu, įžiūrės baisią grėsmę,
O žūdami nosį krapštys.
Šventas naivumas ! Bet argi jis šventas ?
Ką mes pateisinam ? Ką ?
Baudžiamas protas. Nes jis - disidentas.
Gint jį nekyla ranka.
Masė ištroškusių kraujo plebėjų
Skuba į puotą kvailių.
Džiaugias, kad ginantį juos nugalėjo.
Rėkia, mojuoja peiliu.
Vos tik nušvinta šviesos spindulėlis,
Niekšai ir vėlei pirmi.
"Mes iškovojome !" - šūkauja lėlės,
Žavisi vien savimi.
PASUKINĖKIT PIRŠTĄ
Prie smilkinio pasukinėkit pirštą.
Rodyklės laikrodžio geriau neliesti.
Juk klausot, ką nurodinėja irštva.
Gal bijot, kad neduos jums net paėsti ?
Bet greitai net gyventi bus jums drausta,
Jei vergiškai tarnausit beprotybei.
Praradot gėdą. Net nesugebat parausti.
Kaip greit prarandat savo tapatybę.
Širdies balsu dar protėviai prabyla.
Bet jau nenorit jų girdėti nei suprasti.
Prieš prievartą jūs romūs ir nebylūs.
Ar dar galėsite jėgų atgimt atrasti ?
Ar jau užleidžiate ir paskutinę pėdą,
Kurią senoliai mirdami apgynė.
Kokia liga net dabartį suėdė,
Kad neturėtų ateities tėvynė ?
DURNIŲ LAIVAS
Į dangų nusileidau
Ir pakilau į pragarą.
Bet kas daryt tai leido ?
Juk aš blaivus. Aš negeriu.
O gal visi apgirtę ?
Tik mano, kad jie blaivūs.
Bet kuo čia galim girtis,
Jei mes tik durnių laivas ...
Atgal
