Poezija
10.24. DU LANGAI
Kęstutis Trečiakauskas
Gerai, kad du langai. Pro vieną saulė teka.
Pro kitą leidžiasi. Jei debesų nėra.
Džiaugiuos, kad man toks geras butas teko.
Ir kad kišenė ne visai kiaura.
Tiktai metus. Ne pinigus skaičiuoju.
Nors pinigų mažiau. O metų net per daug.
Jie taip skubėdami pro šalį pravažiuoja,
Kad, rodos, net Naujųjų nebelauk.
Bet kur pabėgsi ? Kur išneši kailį ?
Akims užtenka tų dviejų langų.
Ir nežinai, ko gaila, ko negaila,
Kodėl taip kartais būna nesmagu.
Ranka numoji ir žiūri pro langą.
Kaip saulė pateka. Ir kaip ji nusileis.
Bet vis jauti - kažko tau neužtenka.
Tik laikas bėga vis nematomais keliais.
PAMIRŠTI GIMTADIENIAI
To pirmojo gimtadienio net neprisimenu.
Tai buvo per bulviakasį. O aš rėkiau labai.
Jau daug vėliau tai pasakojo giminės.
Juk žinot, kaime vien darbų darbai.
Paklodėn suvyniojo, nunešė į gryčią.
Tiktai teta padėjo mamai. Jokių daktarų.
Kai vakare išgėrė "magaryčių",
Aš jau skaniai knarkiau tarp skudurų
Suėjo metai. Vieneri. Ir nieko tokio.
Ar šventė kas ? Ar gėrė bent alaus ?
Nepasakojo niekas. Net dėl juoko.
Bet kas tai prisimins, jei niekas nepaklaus.
Gimtadieniai tikriausiai aplankydavo.
Bet aš jų neprisimenu. Visai.
Švenčiau jį šiemet artimų palydimas.
Bet vis galvoju, o velniams jisai.
Juk senstame. Tai ką čia verta švęsti.
Greičiau liūdėt derėtų iš tiesų.
Bet toks jau paprotys nuo amžių esti.
Tad aš auka to papročio esu.
NEKANKINK, ILGESY
Nekankink, ilgesy,
Būk žmogus, nekankink.
Ne laiku čia esi.
Pasitrauk, pasislink.
Juk ir taip man sunku,
O dar tu - toks skaudus.
Kam ir vėl sutinku
Tuos jaunystės vardus.
Jei išroviau aš juos
Jau seniai. Jau seniai.
Tai dėl ko kankinuos ?
Ak, ir tu nežinai.
Tai kurių gi velnių
Taip į sielą lendi ?
Kam man reikia jaunų ?
Jau senatvė brandi.
IŠNYK, NIEKINGAS PRANAŠE
Man nematytas tavo veidas,
Niekingas pranaše nakties.
Išnyk juodus sparnus suskleidęs.
Tegul vėl saulė patekės.
Ir lai šviesa nuskaidrins mintį,
Džiaugsmu ir laime ją užlies.
Nevers tamsoj nusiraminti.
Ir būt jos vergė negalės.
SUSAPNUOTAS ŠUO
Einu gatve, o čia matau kaip bėga
Tas šuo. Iš vakarykščio sapno. Įdomu.
Tik kaip jis būt ir ten, ir čia pajėgia ?
Gal nebeturi šeimininko nei namų.
Pašaukčiau, kauleliu jį pavaišinčiau.
Bet jis jau pirmas perskaitė mintis.
Ir sako: "Tu nusiramink, karšinčiau,
Pasimatysim dar, juk tuoj ateis naktis".
Nesumelavo. Vėl jį susapnuoju.
Netgi paglostau. Ir pavaišinu.
Ant rankų paimu. Į viršų pakilnoju.
O jis man atnešą net paltį lašinių.
Kai nubundu, matau ant stalo paltį.
Ir šunį. Tą iš sapno. Po stalu.
Taip malonu. Net nesinori keltis.
Geriau sapnuot. Todėl toliau guliu.
Ir vėl sapnuoju. Šitą mielą šunį.
Jis ir gyvenime toks pat kaip ir sapne.
Tikrai žinau, kad geresnių nebūna.
Dabar jisai gyvena pas mane.
TIK ŽVILGSNIS TAS
Ne tai svarbu, kas garsiai buvo tarta.
Svarbiausia - kas nebuvo pasakyta.
Nes grauš lyg kirminas mintis, ar buvo verta
Kalbėt ? O ne tylėt. Ir visa kita.
Tylėjimas dažnai iškalbingesnis.
Ir tuščias popierius svarbiau už dokumentą.
Sprangus tas prakaitu išmirkęs duonos kąsnis.
Prakeikta tai, kas vakar buvo šventa.
Žmogus yra tiktai žmogus. Ne Dievas.
Neturi jis jėgų daugiau nei turi.
Pamiršo kaip mylėt girias ir pievas,
Nes pats juk nė žolelės nesukūrė.
Ant stalo viskas gatavai padėta,
Bet nuolat raukomės ir keliam tiktai pyktį.
Gal rastume ir savo kuklią vietą,
Bet žvilgsnis tas į ateitį - pernykštis.
Atgal
