Poezija
10.13. NAUJAS OPUSAS
Kęstutis Trečiakauskas
Ir į devintą dešimtį įkopęs,
Jaučiuosi ir darbingas, ir žvalus.
Gerai tarnauja ir straublys, ir dvi kanopos,
Nešokinėju ir nedirbu kaip paklius.
Ori senatvė , kai gyvena oru.
O aš aprūpintas. Ir nieko neprašau.
Tikrai. Daugiau netrokštu ir nenoriu.
Va, ką tik naują opusą aš parašiau.
TIK RATŲ BILDESYS
Liepsnos vėl Joninių laužai.
Ar kas suras paparčio žiedą.
Kai meilės, laimės taip mažai.
Ir paukščiai jau giesmių negieda.
Tik aidi ratų bildesys.
Išvežusių tėvus ir seseris.
Tik liūdesys. Tik liūdesys.
Ruduo, žiema ? Bet ne pavasaris ...
Pamirškim džiaugsmą, vestuves.
Tiek kulkų sienose susmigę ...
Išeisiu ten, kur akys ves.
Gal jau į paskutinį žygį.
BALADĖ APIE PAMESTINUKĄ
Paliko vieną. Alkaną. Sušalusį.
Augint pritrūko meilės ir jėgų.
Naštos nėra. Tik pėdsakus jos valosi.
Nors širdį maudžia vis ir kažkodėl baugu.
O vakaras toksai tamsus, grėsmingas.
Ar koks praeivis ryšulėlį ras ?
Staiga kaip durklas į krūtinę sminga.
Suklumpa ji lyg prie kapų duobės.
Į žemę purviną susminga pirštai.
Ji keliasi. Ji bėgs atgal. Ieškos ...
Bet jo nėra ... Tyla ... Kur jis ? Gal miršta ?
Dabar už jį gyvybę paaukos.
Tačiau aplink tiktai tamsa nakties.
Ir tuštuma. Tik tuštuma. Tos nebūties...
VISI MES ŽMONĖS
Visi mes žmonės. Skiriasi tik spalvos.
Ir kalbos - gal didžiausia atskirtis.
Tačiau vienodos akys, širdys, galvos.
Tik kas tų prietarų taip greit atsikratys ...
O juk istorija ne kartą mums įrodė -
Ne vien savu gali pasitikėt.
Ir svetimi mus gynė. Ir aruodan
Gebėdavo daugiau nei mes įdėt.
Ir mūsų žodis tapo jiems gimtuoju.
Totoriai, žydai, karaimai ... Daugel jų.
Tik seną išmintį dar kartą pakartojų -
Nesibaidykime tų pusbrolių naujų.
Padėkim jiems pamilti mūsų kraštą.
Lietuviškai mąstyti ir gyvent.
Kad čia ir šeimą, ir namus atrastų.
Kad jie ir mums padėtų nepasent.
SATYROS AKIMIS
Vokite, ponai. Tik ne po truputį.
Už milijoną - nebaus.
O jei vagiliausit tik, galit suputi.
Ir vardo neteksit garbaus.
Už didelį turtą ir myli, ir glosto.
Aprūpina postais, senatvė ori.
O vargšai, kaip žinot, visiems nusibosta.
Jei tu ne viršūnėj, tai ark kaip ari.
Ir eik ta vaga sau,ir ark kaip ir aręs.
Nelaidyk liežuvio, neplėšyk gerklės.
Botagas seniai kaip gyvent tau nutaręs.
Ir niekas padėti tau jau negalės.
NEAPSIMETINĖKIME
Neapsimetinėkime, kad mes visai neklydom.
Lemties ironija verta ir pagarbos.
Nereikia ašarų ir banalių palydų.
Ir gailesčio prie jau žiojėjančios ribos.
Knyga neperskaityta. Bet padėta į lentyną.
Nusilpo akys ? Ar skaityti per sunku ?
Bet jei kas nors dar ją skaityt ketina,
Duok, Dieve, jam sveikatos. Sutinku.
Neverta kojinės senos ardyti
Ir megzt iš siūlų pirštines naujas.
Per sotūs pietūs ar neliko apetito ?
Bet aš pakelsiu taurę. Ir už jas.
"Už ką ? Už ką ?" Gal tau tik pasigirdo.
Atrodo, nieko ir nepasakiau.
Aš visą praeitį susidedu į širdį.
Ir nesvarstysiu, ir nesversiu. Gal paskiau ...
GAL LAIKAS ŽAIDĖ
Buvau čionai. Prieš keletą dienų.
Tada lyg žaibas trenkė keistą stofą.
O šiandien vėl be tikslo ateinu.
Ir ką matau ? Tą baisią katastrofą.
Smerkiu save. Kodėl ją aprašiau.
Gal veikia mistika, gal prakeiksmas eilėraščių ?
Bet ne pasąmonėj tada naršiau.
Nebraidžiojau fantastikos pelkėraisčiu.
Gal tai tik laikas žaidė su laiku,
Sukeitęs įvykius, datas ir patį laiką ?
Gal ir save aš kartais sutinku ?
Sustojame ir žiūrim lyg paklaikę.
Kuris jų tikras ? Aš ar tas ? Kuris ?
Ir kas svarbiau - ar sapnas, ar tikrovė ?
Gal uždarydami mes atveriam duris ?
O tiesą kuriame, tik ją visai sugriovę ?...
Atgal
