Poezija
10.06. PAGRINDINIS DOKUMENTAS
Kęstutis Trečiakauskas
Yra tik vienas Pagrindinis dokumentas.
Temidei jis tas pat kaip Šventas Raštas.
Bet Melo lūpose jis tampa nebe šventas.
Baisu, kai ima aiškint jį beraštis.
Pirmi Europoj Konstituciją sukūrėm.
Ir trys Statutai pavyzdžiu žėrėjo.
Kodėl mes šiandien nuovokos neturim ?
Iš kur tas vergo mąstymas atėjo ?
Ir svetimų mus dergiančių pakanka.
Kodėl dar patys savo vardą teršiam ?
Jėga - vienybėje ! Paduokim ranką.
Ir nesielkim taip, kaip tinka veršiam.
DIENA IKS
Niekas neįspės
Apie dieną Iks.
Niekam nerūpės,
Net kai tai įvyks.
Tik nebus žmogaus.
Mylinčio žmogaus.
Jau visi vergaus.
Laisvės neragaus.
Nepažinę jos,
Nekovos, nepyks.
Neieškos naujos.
Ta diena bus Iks.
Gal jinai jau čia ?
Bet ar kas supras ...
Mirė apačia.
O viršus - neras.
Jis ir neieškos.
Jam jinai patiks.
Kai nėra tvarkos,
Viską tvarko Iks.
GRĮŽK, SUGRĮŽK
Kur tu, mano diena vakarykšte ?
Kur dingai ? Kur tu dabar esi ?
Grįžk, sugrįžk su ta beržine rykšte,
Grįžk nerūpestinga ir smalsi.
Su nubrozdintom alkūnėmis ir keliais.
Nubalnota nosim. Alkana.
Lakstanti tais dulkinais takeliais,
Kai žadėjai būti amžina.
Bet gal tu buvai tik susapnuota.
Tik akimirka. Tik džiugesys saldus.
Ir kodėl neleista sužinoti,
Kur dingai nuo lūpų. Kaip medus.
VISA JUSTICIJOS GALYBĖ
Visa justicijos galybė
Į musę nukreipė patranką.
Nušautų, bet lafetas kliba.
Tad ją pritrėkšt pakėlė ranką.
Triumfuoja - laikraščiu priplojo.
Ir laikraštis jau turi dėmę ...
Dabar jis tiktai traiško, loja.
Deja, dažniausiai - ne į temą.
AUKŠTI KALNAI
Aukšti kalnai virš Lietuvos -
Tik debesys balti.
Bet mes nepakeliam galvos.
Ir liekame kalti.
Už nuodėmes. Tų svetimų.
Neatrastus kapus.
Neturim laisvės, nei namų.
Tik rudenio lapus.
LIŪDNA PASAKA
Kaip kortų kaladėlės
Sugriuvo smėlio pilys.
Tik čiulpia kraują dėlės.
Ir niekas nebemyli.
Nors durys atlapotos,
Bet langas jau užkaltas.
Ko ieško Juozapotos ?
Ar Petras buvo kaltas ?
Pasek tą liūdną pasaką.
O gal visai ne pasaką.
Ją mirusieji pasekė
Ji tapo tiktai klasika.
TIK AMŽINI KARAI
Kada naktis dosnia ranka
Žvaidždžių lyg žiežirbų pabarsto,
Atrodo, žemė dar jauna.
Lyg nuotaka prie vyro karsto.
Karai. Tik amžini karai.
Kulka pakirto vyrą jauną.
Visai pasikeitė orai.
Pernykštę žolę dalgiai pjauna.
O kam jos reikia ? Tos žolės.
Durnaropių ir dilgėlyno.
Ir akmenų. Iš pakelės.
Dagių su priemaiša pelyno.
ILGAI ĖJAU
Atrodo, taip ilgai ėjau.
Per mišką - tankų ir didžiulį.
Ir klausinėjau vis - gal jau
Radau, kur tie pradingę guli.
Bet nieko neradau. Visai.
Menkiausi pėdsakai jau dingę.
Tik miškas. Miškas. Ištisai.
Ir uogos. Svetimos. Nuodingos.
PER GREITAS TAS SAULĖLYDIS
Toks greitas tas saulėlydis. Per greitas.
Šimtai darbų - pradėtų, nebaigtų ...
O jis jau skuba slėptis už giraitės.
Kodėl ir rūpesčių nepaima kartu ?
Kodėl palieka nakčiai juos ? Kaip bausmę.
Kad net ir poilsis neteiktų atgaivos .
Kad jaustum juos kaip nuolatinį skausmą.
Kad jie nedingtų. Iš širdies. Ir iš galvos.
TAS PRISIMINIMŲ LIŪDESYS
Neskaičiuokim bučinių ir pasimatymų.
Neskaitykime sudegintų laiškų.
Mes jau šimtą metų nesimatėme.
Tad neklauskime, kodėl mums taip trošku.
Mums ne gryno oro trūksta. Gerklę gniaužia.
Tas prisiminimų liūdesys
Ko verti mes, pažadus sulaužę.
Kas dabar jų, kas jų beklausys ...
DVI PUSĖS
Dvi pusės. Ir abi neteisios ?
Tai gal yra trečia ? Teisi ?
Tarp jų patogiai įsitaisius.
Bet nerėksminga. Negausi.
Kai pešas du, tai laimi trečias.
O gal jau niekas nelaimės ?
Visi parkrito. Kur tas stačias ?
Neliko. Nieko. Net dėmės.
"SKELBIMAS"
Nori nusipirkti vyrą ?
Parsiduodu. Nusipirk.
Tai "Skelbimas" - ne satyra.
Pirk ! Ir draugėms pasigirk.
Mano kaina - tavo kraitis.
(Tu laimėt juk ketinai.)
Šleivą parašą suraitęs,
Būsiu tavo. Amžinai.
KAM SAKYT - GALĖJO
Negalėjo būti. Kam sakyt - galėjo .
Buvo taip, kaip buvo. Ir nebus kitaip.
Liko tik legendos. Kančios galilėjų.
Kuo turėjai tapti, tuo ir pavirtai.
Sugriautos šventyklos durys tebelaukia.
Tiems, kas jų nemato - neatsidarys.
Debesys kaip tąsyk dangumi vis plaukia.
Pažiūrėk į dangų. Ir atverk. Duris.
