Poezija
10.01. KUR EINI, TĖVYNE ?
Kęstutis Trečiakauskas
Kas išrūkė pypkę ?
Kas išgėrė vyną ?
Argi laikas pyktis -
Kur eini, tėvyne ?
Kam tą sunkų rąstą
Ant pečių užkėlei ?
Ką tikies ten rasti ?
Ką tikies ten rasti ?
Ten - tik kūdikėliaI.
Mirę dar negimę,
Niekad nemylėti.
Kas pakeis likimą,
Kas pakvies į klėtį ?
Jei neliks kam grįžti,
Gal neliks net vardo ...
Ko mums trūksta - ryžto ?
Meilės ? Darbo ? Kardo ?
Dykuma - be tako.
Dykuma - be kelio.
Ko mums neužteko ?
Man - tik miško žalio.
NIEKŠYBĖS KODAS
Yra tik paprastas niekšybės kodas.
Pakeisti jo negali net dangus.
Pirmiausia patys mes save išduodam.
Paskui - tėvynę, šeimą ir draugus.
Ir nebelieka nieko. Viskas miršta.
Išnyksta tautos ir valstybės. Ir dievai.
Tiktai nevalia tėvų darbų pamiršti.
Jei išdavei - kapan atkeliavai.
TIK SKIEMUO
Toks mažas tas pasaulis begalinis.
Kitokie tiktai žmonės, papročiai, orai.
Iš sengirių belieka tuščios plynios.
Kaip iš kartos manos - vien stagarai.
Išeina. Bet ar liks prisiminimas.
Juk toks netvirtas antkapio akmuo.
Geriau suprantame, ką bando tarti mimas.
Nes žodis nebereikalingas. Tik skiemuo.
SULŪŽĘS KAMERTONAS
Sugedo ar sulūžo kamertonas.
Gal tono hercai jau visai kiti ?
Pamiršome senus laikus Smetonos.
Ir mes jau pasikeitę ir keisti.
Pasaulis mums visai kitaip atrodo.
Kitoks ir žvilgsnis, ir kita klausa.
Ir jokie prietaisai teisingai neberodo.
Mums rūpi tik pakaustyta blusa.
Ir dėmesys į ją sukoncentruotas.
Nors kalbam apie tai, kas dar kilnu.
Bet mes įkalinti. Tiktai pamiršę grotas.
Tai kam mums laisvė ? Kam ji ? Po velnių !
MES ĖJOM NE ATGAL
Visi išėjo. Likome tik du.
Iš buvusios gana gausios šeimos.
Ir susitinkame gana retai. Graudu.
Neliko tos slaptingos šilumos.
Kai mus sušaukdavo seni tėvų namai.
Surinkdavo visus iš pašalių.
Kaip laiką leidome laimingai ir linksmai.
Suvienyti šeimos jausmu giliu.
Ak, broli mylimas. Kodėl tokia lemtis,
Kad mudviem teks šeimos vartus užverti.
Kai tai vaikai, vaikaičiai pamatys,
Tegul supras - gyventi buvo verta.
Padarėm viską, ką galėjom mes.
Nereikia išgyvent, jei ko nespėjom.
Net jei į paraštes istorijos išmes
Tuos darbus, liksime ištikimi idėjom.
Jos buvo šventos. Vedė mus keliais
Į ateitį, į laisvę, į tikėjimą.
Ir tegul ainiai jų išduot neleis.
Mes ne atgal. Mes tik į priekį ėjome.
KUR SUTIKTUVIŲ DAINOS ?
Nutūps visi lėktuvai.
Ir traukiniai sustos.
Bet ar sugrįš lietuviai
Iš žemės negimtos.
Ar tik tėvų kapeliai
Jų lauks ir nesulauks.
Kodėl toks ilgas kelias ?
Kodėl neparkeliaus ?
Visi, kurių taip ilgis
Sugrįžtančių namo.
Bet slenka dienos ilgos.
Pravirksta net akmuo.
Kur sutiktuvių dainos ?
Jau užmirštos ? Tylu.
O naktys tokios žvainos
Virš tėviškės kelių.
KAS SVARBIAU ?
Lyg užaugom ir subrendom.
Ir pasent suspėjom.
Tik savęs vis nesurandam.
Gal mums nerūpėjo.
Sužinoti, kas mes esam.
Ar suvokiam prasmę.
Gal tik prievolę vis tęsiam,
Keikdami marazmą.
O kai tikslo neįžvelgiam,
Ir prasmė prapuola.
Kas svarbiau mums - migis, valgis ?
Ar įkopt į uolą ?
