Poezija
08.23. ABEJINGUMAS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Kodėl sustoja laikrodžiai,
Ekranai nebešvyti ?
Nerašo nieko laikraščiai .
Gal mes jau išvaryti ?
Į svetimą planetą,
Ar užmirštųjų salą ?
Pamirškit internetą,
Nes viskas jau užšalę.
Ir ežerai, ir upės.
Net jūros, vandenynai.
O kam, o kam tai rūpi ?
Tai "na ir kas" vadinas.
Abejingumas smaugia.
Jis mus jau nugalėjo.
Turėjom žemę saugią.
Bet ... mes jos nemylėjom.
GĖDA GIEDOTI
Gėda giedoti. Giedoti gėda.
Dabar tik plūstis. Arba tik verkti.
Rūbais pajaco vėl apsirėdę
Bandom dirvoną pirštais išarti.
Ak, Dievulėli, atėmei protą ,-
Atimk ir galią. Tai pavojinga!
Atimk ir galią. Tai pavojinga!
Nors mes laisvi jau, mintys - už grotų.
Išskrist nespėję gerklėj užstringa.
Jokios prognozės ir patarimai
Prasmės neturi, kai jų neklauso.
Želia politikos usnim arimai.
Dirbam lyg būtume smarkiai įkaušę.
OI, NEGERKIT, GERI VYRAI
Geri vyrai geroj girioj
Gerą girą gėrė.
Gerdami ją baIsiai gyrė
Ir džiaugsmu netvėrė.
Bet visai tenai ne girą
Gėrė geri vyrai.
Pilstalą supilt patyrę,
Samagoną virė.
Samagonas - naminukė.
Draudžiamas. Nes nuodas.
Tuoj veidai pavirs į snukį.
Jų negels net uodas.
Oi, negerkit, geri vyrai.
Geriate ne girą.
Matot, jau galva nusvyra.
Dar padegsit girią...
TIK MEILĖS NETAUPYKIM
Taupykim duoną,pinigus. Ir laiką.
Tik meilės netaupykim. Netaupykim jos.
Gyvenimas praskrieja lyg paklaikęs.
Ir ją nusineša. Ir jau nebus naujos.
Nebus naujos. Tai kam tiek sutaupyta
Tų meilės žodžių, apkabinimų švelnių.
Ir bučinių karštų. Jei vieną rytą
Nebus kam skirtijų. Nebus jau. Po velnių!
O mes vis taupėm juos. O gal gailėjom ?
Ar buvo gėda pasirodyt, kad silpni ...
Kodėl tada suprasti negalėjom,
Kad tik su meile žemėj gyveni.
Kai jos neliks, gyvenimas bus baigtas.
Nes jis be meilės ir prasmės neteks.
Gali iš proto kraustytis ar keiktis.
Jėgų gyvent be meilės neužteks.
TOKIE JAUKŪS NAMAI
Tokie jaukūs namai.
Tiek kampelių kampų.
Ir kiemeliai, kiemai.
Ir dalim jų tampu.
Tai tėvelių namai,
Čia aš gimęs esu.
Ir suvokiu ūmai -
Tiktai čia nebaisu.
GAL PASIKLOJAM PER VĖLAI ?
Anksti gulu.
Anksti keliuosi.
O jau vėlu.
Gal man paklosi ?
A, patalėliai, patalai.
Gal pasiklojam per vėlai ?
Kad vis išvargę,
Nemiegoję.
Nuvilk man švarką.
Kelsiu koją.
Aukštai, į patalą aukštai,
Kurį paklojai taip minkštai.
NESTOVĖK PO MEDŽIU
Nestovėk po medžiu,
Kai žaibuoja. Meldžiu.
Nuo griaustinio jisai neapgins.
Vėjas gaus.
Bus lietaus.
Žemė kvietį ir rugį augins.
O griaustinis dudens
Lig vėlyvo rudens.
Lik. Išlik. Po žaibų. Po audros.
Išlikai !
Augs vaikai.
Vėlei muzika vakarą gros.
VISKĄ PERDUOSIM
Viską perduosim, paliksime. Negaila
Knygų, butų, pinigų, gėlynų ...
Tiktai patirties, tai ne. Tai būtų kvaila.
Atsidursiteb tiesiog ant laujko plyno.
Patys turite gerai išmokti skristi.
Iškentėti skausmą užsigavę.
Savo nuomonę ir polėkius pagrįsti.
Būti šalto kaip ir šilto paragavę.
Visą patirtį sukaupti patys turim.
Tiktai veltui niekas jos neduoda.
Nešvaistykit to, ką mes sukūrėm.
Gausinkit gimtos šalies aruodą.
Ne moralas tai. Tai šimtąkart girdėta.
Girdit išmintį, kaip ir pasaulis seną.
Jos negalime į galvą jums įdėti.
Galime įdėt tik į kišenę.
