Poezija
08.22. Gyvenimas
Rita Bijeikytė – GATAUTĖ
Gyvenimas - gilus įsižiūrėjimas,
Buvimas ČIA ir DABAR.
Gyvenimas – nuožmus skubėjimas,
Tiesų įrodinėjimas kitiems, sau.
Gyvenimas – džiaugsmo nektaras,
Laimės taurė –serotinino – pilna.
Bet kartais gyvenimas, kaip supuvęs tiltas,
Jauti, kad stovi ties riba.
Gyvenimas – prieraišus, kaip šunelis,
Susikalbėjimas gestų kalba.
Bet kartais gyvenimas, kaip atodūsis,
Ar laukų tyruose skaudi rauda.
Branginkime vienintelį gyvenimą,
Priimkime jį su šviesia nuostaba
Ir kaip vaikai užmiršę skriaudą,
Priimkime jį, kaip Dievo dovaną.
Trys dukros
Trys dukros žavingos ir mielos
Atsiuntė motulei gėlių.
Iš laisvos Europos be sienų,
Tris puokštes rožių baltų.
Motulė gėles apkabino,
Priglaudė prie lūpų karštų.
Bučiavo dukrom jas vadino,
Tris puokštes rožių baltų.
Iš džiaugsmo motulė dainuoja,
Vaikaitė dainuoja taip pat.
Bučiuoja gėles ir myluoja,
O gėlės myluoja ir jas.
Trys dukterys švytinčios grožiu
Gyvena toli nuo namų.
Trys puokštės baltų aukštų rožių
Slepia spyglius švelnių žiedų.
Mama, skubėjau nuolat
Aš pas tave skubėjau nuolat,
Mintimis, keliu ėjau ir klupau.
Vien tavo užuomina ,, Laukiu!’’
Ir priešaky jau kelrodę mačiau.
Veržiausi kaip paukštis iš rankų,
Prie tavo širdies savąją priglaust.
Nušluostyti tau ašarotus skruostus,
Tiek bendro buvo ir ką turėjom pasakyt.
Menu tavo atodūsius, žodžius,
Rankas šiltas, pavargusias.
Menu tavo akis - smaragdo lobius,
Po daugel metų vis nesenstančias.
Prabėgus aibei metų
Aiškiai supratau:
Mamyt, mylima buvau,
Daugiau nei tuomet aš jaučiau.
Likai kantrumo, išminties bokštas,
Gazelė, spėjanti visur, tekina.
Neužšąlantis pagalbos uostas,
Dieną, naktį mano širdies atgaiva.
Ar daug žmogui reikia?
Ar daug žmogui reikia? – paklausiau pro šalį skubančio vaiko.
Mamytės šypsnio, tėvelio rankos.
Ar daug žmogui reikia? – paklausiau jaunuolės
Paparčio žiedą atrasti per jonines
Ar daug žmogui reikia? –nedrąsiai klausiau Dievo tarno
Kasdien maldai surasti laiko – atsakė, pamaldžiai, -kad sielą pasotint.
Ar daug žmogui reikia? – klausiau poetės
Žibinto širdy per dykumas einant.
Ar daug žmogui reikia? – klausiau mokytojo
Kantrybės, meilės ir išminties - pasakė mokytojas.
Ar daug žmogui reikia ? – klausiau žuvėdros.
Ji rėžės į dangų, malšinanti alkį.
Ar daug žmogui reikia? – klausiau senelio
Daug ir mažai –VISO gyvenimo.
Lietuva po šimto metų
Liekna drebulė marių pakrantėj
Meiliai glaudžiasi klevo glėby.
Klevas šakomis glosto lyg rankom
Jaučia drebulę savo šerdy.
Aukšta drebulė glaudžias prie klevo
Tarsi nuotaka, tarsi sesuo.
Būti mylima visada gera,
O jų veidrodis marių vanduo.
Jachtos, kateriai inkarus meta,
Tyliai šnibždasi, kaip bus toliau.
Kokios permainos po šimto metų
Gali pakeisti uostą labiau?
Laivai nuolat į uostą plaukia
Saugiai locmanai įveda juos.
Plukdo krovinius plačiai pasauliui
Klevas, drebulė lydi juos.
Liekna drebulė stiebias į dangų,
Dreba lapeliai puošdami ją.
Gyva drebulė ant klevo rankų.
Gyvas, laimingas klevas su ja.
Atgal
