Poezija
08.11. KAI KARALIUS NUOGAS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Kai veidrodis atstoja patarėjus,
Karaliaus rūbą girs net juokdarys.
Bet ir išduos. Kada tik panorėjęs.
Apdergti ir apspjaudyti išdrįs.
Baisiausia,kai karalius vaikšto nuogas.
Už ką tada siuvėjui pinigai ?
Nors mirštam nuo kvailumo, gydom slogą.
Ir net nesvarstom - kas gi čia blogai ?
Atrodo, nuolat tobulėjam. Keista,
Bet tai ne visad atneša naudos.
Nuo iššūkių labiau galva įkaista.
O kas mums laisvę ? Kas mums teisę duos ?
MUS SAUGOJO NUO KLYSTKELIŲ
Tie kryžiai, tie koplytstulpiai,
Rymoję pakely,
Mus saugojo nuo klystkelių
Ir vedė mus toli.
Nuo ten, kur saulė tekanti
Lydėjo lig bangų.
Kur Baltijos paskatinti
Supratom, kas brangu.
Kas šventa, neišduodama.
Kaip motinos malda.
Kaip tėviškė raudodama
Išduota kažkada.
Net šimtmečius kalėjome,
Nes gimdavom silpni.
Apgint jos negalėjome,
Negrūdinti ugny.
Kol pagaliau nubudo
Dievų verti kariai.
Juk esam tvirto būdo.
Tad ginkimės. Dorai.
Darbais. Kūrybos vaisiais.
Ir vaisiais išminties.
Mes patys gavom teisę
Į šviesą ateities.
SKUBĖK SKAITYT
Net tos eiliuotos draiskanos minčių
Negrįžtamai į elektronines erdves išskrido.
Tad kartais net ir aš dėl to kenčiu.
Lyg bulius sužeistas po devynių koridų.
Sklaidau lapus. O ten vien tuštuma.
Nė ženklo, kad kas nors rašyti bandė.
Nėra jų ir galvoj. Nevaikšto jos kieme.
Ir niekur jų nėra, nors nusisuktum sprandą.
Jei šiuo metu jos tau dar prieš akis.
Skubėk skaityt. Gal ryt jau neberasi.
Ir nesvarbu, jei kas kitaip sakys,
Tik ten, kur viskas dingsta, esam drąsūs.
RUDIMENTAI
Kiek tų gatvių Skersinių sodų ?
Ar nėra išmintingo žmogaus ,
Kad tik vieną adresą rodo,
O verti gatvės vardo negaus ?
"Vanaginė"? Bet tai kolchozas.
Dar gerai, kad ne koks "Bolševikas".
Tai juk Vilnius. Miestas. Koks sodas ?
Tik tvarka bolševizmo likus.
Kas gatves asfaltuos ? Kas apšvies jas ?
Tiktai mokesčius imti moka.
Kas į miestą pakvies ? Apgins kas ?
Tie kolchozai? Graudu. Liūdnoka.
Nusikratėm sovietų pančių,
Kai nebuvo tiesiog ko ėsti.
Gal kolchozuos per daug bedančių,
Kad tiesiog ligi šiol jie klesti.
NEPAŽINAU
Tarpuvartėj save sutikęs,
Aš kažkodėl nepažinau.
Buvau gal velniškai sutrikęs ?
O gal pavargęs ? Nežinau.
Grįžau namo. Kritau ant lovos.
Nenusirengęs. Ir sakau:
Tai kuo buvau aš pasikliovęs,
Jei ten, tarpuvartėj, likau ?
Ne aš juk čia guliu. Tai kvaila.
Aš ten, tarpuvartėj, šąlu.
Jaučiu, kaip vėjas mano kailį
Kedena iš visų galų.
Namo kulniuočiau. Kam tapenti?
Bet lova, taigi, užimta ...
Tai štai kaip kartais tenka senti.
Gal priežastis tikrai rimta?
DALGIS
Žengia per pievą dalgis,
Gerdamas rasą šaltą.
Lyg būtų žolė jam valgis,
O jis dėl nieko nekaltas.
Eina dvi senos kojos.
Mosuoja dvi senos rankos.
Bet dalgis sunkiau kilnojas.
Pjovėjas jį žemėn trenkia.
Ir krenta širdim pablogęs
Į kvepiantį žalią patalą.
Dar čirškia, smuikuoja žiogas.
Bet niekas jau jo nepakelia.
O tekanti saulė leidžiasi.
Už baisiai tolimo šilo.
Galulaukės kryžiuj žaidžia.
Ir žiogas smuikuot nutilo.
Tik dalgis numestas guli.
Lyg jau rūdyt pasiryžęs.
Dievuli, kur tu, Dievuli ?
Ir kas tas, namo negrįžęs ?
NOSTALGIJA
Senos trobos jau nė žymės.
Lapoja usnys vietoj sodo.
Bet aš dar ieškau čia esmės
Vaikystės tolimos aruodo.
Gal susiręsčiau sau namus.
Gal dar kaip nors įkelčiau koją.
Gal grįžčiau į senus sapnus,
Bet žemei jau mane aukoja.
Ne ten, kur krykštavom maži,
O ten, kur kryžium pažymėta.
Ak, žeme, tu visur graži,
Bet dovanok man seną vietą.
Tą, kur užaugau. Kur gimiau.
Vienintelę. Ir tokią šventą.
Kur pirmąkart ištaręs miau,
Norėčiau amžinai gyventi.
