Poezija
08.07. NETAPO ŽODIS KŪNU.Apokaliptinės dimensijos apmąstymai
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Ir Žodis tartas. Bet netapo kūnu.
Pavasaris praėjo. Vasara. Ruduo ...
Jo neišgirdo. Ir jokių perkūnų.
Kaip nulašėjęs nuo žąsies vanduo.
Cituoja šlykštų melą biurokratas.
Jis drumsčia protą, bet nėra širdies.
Vien patyčios. Bet jų neatsikratęs.
Tai kam tas Žodis ? Jo juk negirdės.
Kam apsimetinėti ? Kam vaizduoti kvailį?
Teisėjų togomis su kaukėmis trošku.
Išprievartaus. Tėvynės juk negaili.
Nėra kam gint. Net tų, kur iš miškų.
Neaiškios biografijos. Ir kontrabanda.
Jie neišėjo. Jų nenugalės.
Visus, kurie nors žodį tarti bando,
Pakas po žemėmis. Po kilimu žolės.
Sušaudyti. Už Žodį. Už teisybę.
Paskendę jūroj kraujo, pinigų.
Jei Žodis peržengė raudoną ribą,
Yra tik priešai. Ir nėra draugų.
Nėra Respublikos. Yra tiktai "Respublika".
Ir kūdikiai. Apsvaigę nuo žolės.
Neklausinėkite, kur dingo Žodžio publika,
Jei Žodžio tarti niekas negalės.
Jau Žodis mirė. Ir netapo kūnu.
Skaičiuos tik pinigus. Bet neskaičiuos aukų...
Kaip Šventame Rašte. Kitaip nebūna.
Gal gimėme ne ten ? Ir ne laiku ?
Ką kuria - reichą ar imperiją ? Kelintą ?!
Juk viskas išparduota. Privatu.
Ir žemė jau plokščia. Nesisuka. Nekinta.
Kodėl negalim to suvokt protu ?
Gal Žodis jau tik sinonimas kapo ?
Jis ne iš Dievo lūpų. Iš "valdžios"
Ar Žodis kūnu tapo ? Ne. Netapo.
Tik kūnas buvo. Iš pradžių pradžios.
Ką mąstot, filosofai ir išminčiai ?
Platonas - tik prasmė nuodų taurės.
Nebeverti nė cento jūsų ginčai.
Neliko Žodžio. Ir nėra erdvės.
Trošku nuo tų, kur niekur neišėjo.
Išeidami jie liko. Mes - vergai.
Neatsikratėm jų brolžudiškų idėjų.
Užkaltos durys. Užkalti langai.
Didžiulis katilas. Jame pasaulis verda.
Nuo bolševizmo mes pabėgome ratu.
Pamirškim lytį, kalbą, savo vardą.
Visi į katilą. Išvirkime kartu.
