Poezija
08.03. MEDŽIO PAMOKA
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Kaip stengiasi nulaužyti šakas tas vėjas.
Bet medis moka atsispirti. Lankstumu.
Ir dingsta viesulas tenai, iš kur atėjęs.
Ir vėl nepavojinga. Ir ramu.
Stebiuosi medžio išmintim. Be gal tvirtas.
Kodėl gi vėjui besmegeniui nuolankus ?
Tai ne žmogus, be reikalo išgirtas,
Geriau palūžti mokantis vaikus.
O medis priešinasi. Lankstumu. Ir laimi.
Gal būtų žmogui pamoka ši pravarti ?
Kodėl vis nyksta mūsų miestai kaimai ?
Gal medžio pamokos mes neverti ?
Kai nesuleidžiame šaknų į žemę gimtą,
Menkiausias pūstelėjimas išblaškys visus.
Gal medžiais. o ne žmonėmis turėjom gimti.
O aš medėju jau. Ir, regis, aš teisus.
IR NESIGIRKIME
Jei mes net vabalui ramiai gyvent neduodam,
Į kailį netelpam, nes vietos per mažai.
Pasaulį grobstome kaip nuosavą aruodą.
Jei neįžeisčiau ožio, mes - ožiai.
Ir nesigirkime, kad esame padorūs.
Kad mes už pačią gamtą gudresni.
Nes mes gadiname ne tiktai šviežią orą.
Iš gamtą žudančių mes esame vieni.
EINU PER PASAULĮ
Einu per pasaulį,
Visur vien apgaulė.
Ir tu jau, teisybe, mane palikai.
Išnyko, kas šventa,
Kuo buvo gyventa.
Laukai. Til liūdnai ištuštėję laukai.
KASDIEN JI SLEGIA MUS
Į praeitį vien mintimis sugrįžtam.
Bet ji kasdien gyva ir dabarty.
Tik šito pripažinti nesiryžtam,
Nors kad ir kiek betoltume, jinai arti.
Kasdien ji slegia mus. Kasdien ir kelia.
Kaip nuosprendis ar įkvėpimas atgaivos.
Su ja nueisime ir visą skirtą kelią.
O ji išliks. Jinai už mus kovos.
JUK MORZĖ PIRMAS
Tiek informacijos ! Dalis tik išgraibstyta.
Tad prisiminkime tą nuostabųjį bitą,
Tą skaitmeninį dvejetainį kodą,
Kuris visam pasauliui žinią duoda.
Ir man atrodė - tai tiesiog stebuklas.
Bet gal kai kam mes esame per kuklūs ?
Juk Morzė pirmas sugalvojo viską -
Už tašką, brūkšnį jam statykim obeliską.
TĄ NAKTĮ
Tą naktį lyg žirgai sarti
Griaustiniais vieškeliai dundėjo.
Jaunyste buvome girti,
Bet mūsų niekas negirdėjo.
Dabar mes jau seni visai.
Gal ir nebuvome mes gražūs.
Aš čia. O kur, o kur jisai ?
Bet gal ir aš tiktai miražas ?
Nebuvo tų sartų žirgų.
Gal ir jaunystė tiktai sapnas.
Ir mes ar buvome ? Vargu.
Tiktai žiedai. Rasoti. Kvapnūs.
AR JAU IŠSIGIMĖ TAIKA ?
Girdžiu, kaip meteorai skrenda,
Kaip skamba muzika žvaigždžių.
Tačiau raketos baisų randą
Ne danguje, širdy girdžiu.
Kodėl mirtis jau reiškia taiką ?
Ar jau išsigimė taika ?
Į ką raketos nusitaikę
Vairuojamos mirties ranka ?
Kam šūkauti, kad gina šalį ?
Mirtis gyvybės neapgins.
Mirtis šalies apgint negali.
Nes iš mirties mirtis ir gims.
Kuo giriatės, bepročių gaujos ?
Kad jums žudyt vieni niekai ?
Nejau, nejau dar maža kraujo ?
Juk mirs, bet nebegims vaikai.
Į SODĄ KELIAS
Aš ateinu į savo sodą
Per baltą pūgą, per speigus.
Net ir tada jis man atrodo
Toks palaimingai įstabus.
Ir kai daigelis pirmas kalas,
Sugrįžta paukščiaI Į namus,
Mane į sodą veda kelias,
Kur aš laimingas ir ramus.
Kodėl tiek niekšų, niekadėjų
Jį nori sunaikint, išraut ?
Juk jie net piršto nepridėjo,
Jie moka tik atimt, sugriaut.
Plėšikai, valkatos, plebėjai.
Girtuoklių, žmogžudžių minia !
Jei tu išlikti sugebėjai,
Jie nusitaiko į mane.
POETO DALIA
Jei pirmą posmą, skausmo padiktuotą,
Ar laimės priepuoly užgimusį rašai,
Atmink, kad amžina kančia tau duota,
Tu nieko sau. Sau nieko neprašai.
Manai, save kitiems tu atiduodi ?
Bet niekas nieko iš tavęs neims.
Tave įžeidinės, tau mes nešvankų žodį.
Tu būsi pamirštas. Bet tavo eilės gims.
Jų neskaitys, nepripažins iškilūs laureatai.
Ir kritikai jas su purvais maišys.
Bet tu rašyk. Nors tos kūrėjų gretos
Ne tau. Ne tau ir net pasaulis šis.
O kai nežinomas išeisi į Anapus,
Jei kas atras tik rankraščių lapus,
Seniai bus užmirštas apleistas tavo kapas.
Gal vėjas dulkes nuo tų rankraščių nupūs ...
O jei tiktai dūlėt jie liks. Kaip tavo kūnas.
Tenai tau neskaudės. Ir nerūpės.
Rašyk. Rašyk. Ir tegu juos perkūnas,
Juk tu netroškai pinigų, garbės.
Tau plunksną Dievas į rankas įdėjo.
Net jei tu netiki Dievu, nesielvartauk.
Poeto balso niekas negirdėjo.
O gyvo - tuo labiau. Tai būtų jau per daug.
KAS TAS GYVENIMAS
Dabar visai nebeturiu kam lenktis.
Tačiau lankstytis nebenoriu net ir sau.
Jau peržengtas gyvenimas. Kaip slenkstis.
Ir savo kartai aš nepriklausau.
Esu iš tų, kurie seniai išėję.
Iš tų, kurie išėjo per jauni.
Labai trumpai šioj žemėj paviešėję.
Lyg priekaištaudami, kad tu dar gyveni.
Aš nežinau. Gal aš tik egzistuoju.
Kas tas gyvenimas, lig šiol nesupratau.
Juk viskas vyksta tik laiku būtuoju.
Įmint šią paslaptį aš patikėsiu tau.
GAL NIEKUR NEISIM ?
O kas pasakė,
Kaip mums gyventi -
Akis už akį,
Dantis už dantį ?
Koks teisingumas
Be jokio teismo ?
Ar tai saugumas ?
Ir kur nueisim ?
O gal net neisim ?
Vietoj stovėsim.
Tik nusibaigsim.
Tiesiog padvėsim.
NIČNIEKO
Tu nieko nepalikęs išeini.
Ko vertos tavo sąskaitos ir trobos ?
Jei be vaikų, be knygų gyveni.
Tik turto iš visų kitų privogęs.
Kur tavo medis auga ? Kur žolė ?
Ją sutrypei, kad net avis neėstų.
Širdis maža. Bet didelė gerklė.
Ir numirei. Nors ėjos kaip per sviestą.
O ką į karstą pasiimt gali ?
Ničnieko. Tik griaučius, kur sudūlėja.
Nereikia nieko ten anoj šaly.
Ar laistei kada nors beržų alėją ?
Taip taip. Tą pačią. Tą, kur į kapus
Ir tavo palaikus taip iškilmingai lydi.
Manai, buvai turtingas ir stropus ?
Tik nesidžiauk. Tau niekas nepavydi.
