Poezija
07.28. ČIA MŪSŲ JŪRA
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Nereikia man raudono vyno.
Ir vaišėmis nukrauto stalo.
Mane jau jūra atgaivino,
Įliejo laisvės idealo.
Rūsti, banguojanti, didinga,
Ji įkvepia mylėt ir krantą,
Kur pėdsakai tėvų nedingę,
Kur gintarinės smiltys krenta.
Ir ošia amžinas orkestras
Simfoniją, kur širdį kelia.
O jos nematomas maestro
Vis rodo mums į laisvę kelią.
Tai čia, kur saulė vis į Vakarus
Mums stebint ilgesingai leidos,
Dauc kas, praradęs viltį, tąkart,
Jau manė, kad ir mus palaidos ...
Čia Baltija. Čia laisvės jūra.
Ir šitos kopos - mūsų žemė.
Čia Lietuvą tauta sukūrė,
Kur jos miškai padangę remia.
APGAULINGA DEŠINĖ
Nors tiesia dešinę, kairė tik kumštį spaudžia.
Neapsirik, žiūrėk jam į akis.
Gal įskaitysi ten ir tiesą graudžią,
Nes žodžiais tau tiesos nepasakys.
Kiekkart apgautas, nusivylęs skaudžiai,
Saldžiom grimasom patikėt nebegali.
Ne vienas jų, kur dešinę mums spaudžia,
Pasiųstų mus negrįžtamu keliu.
Į KALNĄ
Į kalną traukdamas vežimą,
Tu niekaip negali sustoti.
Net kai apleisti jėgos ima,
Turi tik traukt, o ne vėpsoti.
Bet gal ir ten, viršūnėj, laukia
Ne poilsis, o tiktai vargas.
Laisviems ten debesėliai plauko,
O tu tiktai vežimo sargas.
Laikyk, kad vėl nenudardėtų.
Į apačią.Nors kam tie ratai?
Tyliau. Tyliau. Kad negirdėtų ...
Jame juk sėdi biurokratai.
Išgirs. Ir avižų negausi.
Ir nepagirdys. Ak, žirgeli.
Kalbėk tik man vienam. Į ausį.
Tie vežime - jie viską gali.
Numirsi. Jie nulups tau odą.
Vežimą traukt arklių pakanka.
Net tų, kam avižų neduoda.
Kam sausą šieną valgyt tenka.
ĮRĖMINTAS PASAULIS
Įrėmintas lango pasaulis toks mažas.
Ir tas natiurmortas atrodo netikras.
Tik debesio sparnas, jau saulę nudažęs,
Akimoju viską paverčia į dykrą.
Grumoja lyg skelbdamas potvynį Letos.
Kad dingtų iš sąmonės mintys ir spalvos .
Kodėl mes paklystam ? Kodėl nugalėti ?
Neperplaukę Letos, jau pametam galvą.
TAVĘS NERANDU
Ieško akys tavęs minioje tarp veidų.
Bet tavęs nematau, bet tavęs nerandu.
Jau širdis surambėjo visi nuo randų.
Bet tavęs jau nerasiu. Nerasiu. Graudu .
AVYS
Jau tiesiai išrėšiu,
Kol esam gyvi.
Ne priešai mums priešai,
O priešai - savi.
Kariauk nekariavęs -
Nerasi tiesos.
Mes esam tik avys.
Nors šaukiame SOS.
Bet argi mes šaukiam ?
Mekenam tiktai.
Skerdykloje laukia.
Mokėsim už tai.
KAM KARIAUT ?
Kam man generolo uniforma.
Net eilinis niekad nebuvau.
Kalbos apie karą - tik pro forma.
Vos išvydę kraują, rėkia : vau !
O iš tikro, jau ne taip kariauja.
Ginklai, antpečiai ne ką tenugalės.
Pinigais, kompiuteriais nuleidę kraują,
Įtaką ir teritoriją išplės.
Kam kariaut, jei viską išparduoda.
Moters kūną, kvaišalus, tautas ...
"Vien tik auksas". Daro darbą juodą.
Laužo"dogmas" šimtmečiais kurtas.
Ar kas nors dar mena Dekalogą ?
"Tai juk prietaras ! Tamsybė ! Praeitis !"
Man jis šventas. Gal todėl man bloga.
Bet tikiu. Kad amžina - Viltis.
PAKEISKIT KRYPTĮ
Tiek įspūdžių, kad negaliu užmigti.
Nereikia londonų, paryžių nei maskvų.
Tad raginu visus - pakeiskit kryptį.
Matysite, kaip Lietuvoj žavu.
Kokie čia nuostabūs miesteliai, upės, parkai.
Bažnyčios, šventos vietos ir dvarai.
Kai tolimam šile karvelis verkia,
O turtą neša darbštūs aitvarai.
Nemirusi dar Lietuva. Nemirusi.
Dar sodžiai ir miesteliai jos gyvi.
Per naują sunkmetį ji atkakliai dar iriasi.
Tačiau svarbiausia, kad visi - savi.
Kai giminė susirenka prie stalo,
Džiaugies - kokia turtinga ir gausi.
Nereikia nieko. Net alaus bokalo.
Toks svaigulys, kai tarp savų esi.
