VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

07.21. NAPOLEONAS

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
Kai aplankiau ligoninėj, jisai atrodė sveikas.
Neskauda nieko. Nuotaika gera.
Po šimts, ką jis toje palatoj veikia ?
O gal seselė mylinti yra ?
 
Paklausiau. Jis tiktai nusikvatojo.
"Ne, ne ! Bet gretimą palatą aplankau.
Čia toks bičiulis gydo kairę koją.
Bet jis kvailys. Tik tau tai pasakau.
 
Jis manosi esąs Napoleonas.
Taip įsitikinęs. Su psichika bėda."
Nustebina bičiulio keistas tonas.
Bandau juokaut: " O gal tai ne klaida ?"
 
Staiga jisai pašoka kaip įgeltas.
"Tai aš Napoleonas !  Ne jisai !
Tu, grenadieriau, man jau nusikaltęs !
Nubausiu, jei manęs nebeklausai !
 
Aš imperatorius. Prašau kalbėt kaip dera.
Tam apsišaukėliui atleidžiu. Dėl ligos!
Va, sustiprėsiu kiek ir vėl pradėsiu karą.
Ir aš laimėsiu, nes turiu jėgos !"
 
Išgirdęs triukšmą daktaras atėjo.
"Kas atsitiko, didenybe ? Aš klausau !"
Jaučiu, kaip mano protas temt pradėjo.
Gal aš kvailys - teištariau pats sau.
 
Ir išėjau. Napoleonas liko.
Kuris jų tikras ? Ten juk buvo du.
Trikampė skrybėlė ? O gal nudilus šlikė ?
Atsakymo lig šiolei nerandu.
 
IŠDAVYSTĖS EPIDEMIJA
 
Pirmiausia mes išduodam sielą, kalbą, atmintį.
Paskui - tėvynę, šeimą ir save.
Gyvenimą tik nešame. Kaip sunkų akmenį.
Lyg pasmerkti numirt. Lyg skęstančiam laive.
 
Po kojomis jau nebejaučiam žemės.
Tačiau nėra ir denio po jomis.
Į kokį tuščią pagrindą jos remiasi ?
Gal tai iliuzija jau žaidžia su mumis ?
 
Melu mes patikėjome. Atsižadėjom
Gyventi, triūsti Lietuvos vardu.
Koks priešas užkrėtė tom mirtinom idėjom
Ir baigia išžudyt nematomu kardu.
 
NEPASIMOKĖM
 
Aš netrumpai pasauly gyvenau.
Tai gal jau laikas nusiimti kaukę.
Nenoriu pranašauti, nors žinau,
Kas kitą šimtmetį, mielieji, jūsų laukia.
 
Jūs nieko neišmoksit. Kaip ir mes.
Nepasimokėm. Nei iš maro. Nei iš karo.
Į sąvartyną jus visus išmes.
Jau šiandien tai visai sėkmingai daro.
 
Po vieną trėkš. O ne visus kartu.
Metodiškai galabys. Vis po vieną.
Bet tai žinot jums gal nepravartu -
Vis tiek jums pravarčiau ravėti šieną ...
 
Kiekvieną dieną giltinė kvatos,
Taupydama ne šienui savo dalgį.
Ji savo pareigą virtuoziškai kartos,
Kol jūs galvosite - Tik apie mygį. Apie valgį.
Atgal