Poezija
06.29. GRĄŽINK MUMS SAULĘ
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Naktie, naktie, grąžink mums šviesią saulę.
Nebūk tokia ilga, tokia tamsi.
Tu primeni tik klastą ir apgaulę,
Nors žinome, kad ne tokia esi.
Bet ta tamsa mus gąsdina, baugina.
Nėra mėnulio, nė žvaigždės nėra.
Kodėl gi saulės niekas neapgynė ?
Grąžink ją mums. Grąžinki, būk gera.
Naktie, naktie, greičiau pašalink tamsą.
Ir ryto saulei nedaryk skriaudos.
Jau greitai auš. Jau kaimo šunys amsi.
Gaidžiai nubudę giesmę sugiedos.
Ir mes laimingi aušrą pasitiksim.
Rasos karoliuos saulė sužėrės.
Prabils ir laikrodžiai, jie taip ritmingai tiksi.
Naktis jau slepiasi. Ar matot ? Iš kairės...
LEDYNAI TIRPSTA
Ledynai tirpsta. Bet ledėja širdys.
Nors kaista klimatas, mažėja šilumos.
Gamta kas dieną vis labiau įširdus.
Žmogus - lyg vaikas likęs be mamos.
Jis pats namus paliko. Ir paklydo.
O sulaukėjęs tampa žvėrimi.
Dabar tik pragaras visus jausmus sulydo.
Ir patys sau mes tampam svetimi.
Nors mus įspėjo. Mes tiktai kvatojom.
Vien kraujas šuliny. Nėra vandens.
Kodėl tikėjome, kad laukiame rytojaus ?
Nors ligi vakaro daug kas neišgyvens ...
IR NEGALI PABĖGT
Per sunkios tavo nuodėmės. Per sunkios.
Iš žodžių durklais sužeistos širdies
Apnuodytas, pajuodęs kraujas sunkias,
Lašėdamas ant vardo, pavardės.
Norėtum rėkti, šaukt, bet oro trūksta.
Net žodžio jau ištart nebegali.
Ir dunda žemė. Traukinys atrūksta.
O tu ant bėgių geležinkelio guli.
Ir negali pabėgt. Net pajudėti.
Baisi šviesa apakina akis.
Geriau to nematyt ir negirdėti.
Prieš veidą šiepiantis nasrus lokys.
Pašoki šalto prakaito išpiltas.
Nesupranti, kur sapnas, kur tiesa.
Kažkur pradingo geležinis tiltas.
Supurto drebuliu šiurpi nakties vėsa.
Turėtum džiaugtis. Sapnas išsisklaido.
Bet neužmigsi jau ir liksi jo glėby.
Kiek dar reikės mokėt už nuodėmę, už klaidą ?
Tik kankinies. Ir su savim kalbi ...
KAS BUVO PARAŠYTA ?
Kas buvo parašyta ant monetos gurto ?
Tarpukary. Ant lito . Ar žinai ?
Kodėl nepaisom priesako tėvų sukurto ?
Vien talžomės ir piktžodžiaujam. Mirtinai.
Senoliai pasakojo apie šluotą, apie rykštę.
Ten ta pati auksinė išmintis.
Deja, pamirštam dieną vakarykštę.
Ir manome, kad niekas nematys.
Tačiau pirmiausia tai pamato priešas.
Jis sugeba mus kiršint iš esmės.
Tačiau nekliūna jo veikimas viešas.
Ar tai suvokt nematome prasmės ?
Sakykit, ar nors kartą esat bandę
Į užmačias klastos pažvelgt giliau ?
Jei ne, tai kaip avių patiklią bandą
Varys mus į skerdyklą ir toliau.
NEJAU ?
Nejau nebesusės prie Kūčių stalo
Šeima gausi ir džiaugsmo kupina ?
Nejau išduosim savo šventą dalią ?
Nejau tik vėjas stūgaus kamine ?
Juk meilę nešėm iš kartos į kartą.
Ir gerbėm papročius senelių ir tėvų.
Kodėl pamiršom viską vieną kartą ?
Iškirtom ūksmę tėviškės klevų.
Kodėl taip tuščia. Ir širdy, ir sodžiuos.
Ir šalta. Nebeliko šilumos.
Ir dienos slenka atgrasiai nuobodžios.
Nėra. Neliko. Tėvo. Nei mamos.
Atgal
