Poezija
06.27. Poezija
Kęstutis Trečiakauskas
Kam traukinys, lėktuvas, autobusas,
Jei turim kojas. Jos visur nuves.
Tačiau lengviausiai tu visur pabūsi,
Įveikdamas ir laiką, ir erdves.
Ir nemokėdamas už tai nė vieno cento.
Ir laiko nesugaišdamas visai.
Pakaks vienintelio minties akcento,
Ir tu sparnams vaizduotės priklausai.
Mintim akimirksniu į tropikus nuskrieji.
Arba vaikystėje atsiduri guviai.
Mintim turi, ko niekad neturėjai.
Esi net ten, kur niekad nebuvai.
Mintis - saugus ir tobulas transportas.
Bet juo naudojamės retai, tik iš bėdos.
Gal neapčiuopiamas jos teikiamas komfortas ?
O gal tiesiog nematome naudos.
PAUKŠČIO AKIMIS
Keistai išmėtė debesų pūkus
Nematoma ranka po žydrą dangų.
Tik džiaukis - koks gyvenimas puikus.
Tai ko tupi vėpsodamas pro langą ?
Nesninga ir nelija. Malonu.
Gali stebėt kiek nori. Kiaurą parą.
Matai, žmogau, aš medy gyvenu.
Man tik po atviru dangum gyventi gera.
Aš laisvas paukštis. Jau nuo prigimties.
Už šaką nežinau geresnio baldo.
Tu, aišku, daug geriau namie jauties.
Bet mūsų prigimtį tas pats Dievulis valdo.
Abiem užtenka vietos. Ir dangaus.
Tik man erdvės kur kas daugiau paskirta.
Nors žemė, sakoma, yra žmogaus.
Bet ar tikrai ? Lig šiol dar neištirta.
ALEKNOS VARGONAI
Vargonai jo dar ligi šiolei gaudžia
Žvėryne, Vitebske ir mūsų Palangoj.
Bet aš apie likimo tėkmę graudžią,
Ko nebelieka dokumentuos nei galvoj.
Ir Vilniaus varpinėj jis derino varpus. Kad grotų.
Slaptas jo dirbtuves ne vienąkart lankiau.
Kaip prie sovietų jis išvengė grotų ?
Tokiems vergijoje gyvent nepalankiau.
Ir broliui jo kas nori kišo koją.
Maestro buvo stumdomas visų.
Tai sistema geriausius paaukoja.
Kaip kvaila, kaip niekinga, kaip baisu.
Tai buvo ne baisu, o genocidas.
Pradėtas dar nuo okupacijos pradžios.
Lietuvis kaltas, kad protingas. Kaip ir žydas.
Neprisitaikantis prie žmogžudžių valdžios.
Nors posmai šie teprimena jo vardą.
Tai Edvardas. Bičiulis Alekna.
Mana, tai buvo pasakyti verta.
Nors, aišku, vien tik šito negana.
PIRMAS LAŠAS
Ne lietus prasideda nuo lašo.
Tai priklausomybės ir žūties pradžia.
Kas sveikatą ir gyvenimą pratašo,
Mano, kad esmė visai ne čia.
Sako: paragausiu tik. Negersiu.
Bet iš kilpos jau nebeišleis.
Mes visi tiktai atrodom narsūs,
O kvailybė ves kitais keliais.
Spjauk į pirmą alkoholio taurę.
Cigaretės siūlomos neimk.
Nes gamtos įstatymai bus žiaurūs.
Veiks be gailesčio. Ir niekad nenurims.
Bet gamta ir pasirinkti leidžia.
Tiktai turim pasikliaut protu.
O kai protas su kvailybe žaidžia,
Pasirinkt tik protą pravartu.
.
AŠTUONIASDEŠIMT AŠTUONI
Visiems mums skyrė apibrėžtą nišą.
Tai tiek garsų, kiek ausimi girdi.
Yra aštuoniasdešimt aštuoni klavišai.
Tarp jų ir trisdešimt šeši - juodi.
Mes ne šikšnosparniai. Negirdim ultragarso.
O tie žemi dažnumai - pražūtis.
Bet kai išmokome matuoti dažnį hercais,
Išmokom ir pašalinti kliūtis.
Kas virpa - nesvarbu. Styga ar oro stulpas.
Fagoto ar obojaus liežuvėlis įmantrus.
Oda, metalas, medis ... Tik į paniką nepulkim.
Žmogus kaip niekas muzikai jautrus.
Jau dirigentas iškelia batutą.
Tuojau didingą kibirkštį įskels.
Ir smuikai suraudos, griaus būgnai, ūbaus tūtos.
Atrodo, kad net mirusius prikels ...
