Poezija
06.15. JIE MIEGA
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Tai trunka visą amžinybę.
Nėra pradžios nei pabaigos.
Net tie, kur bunda įsižnybę,
Neras žadėtos prabangos.
Tiktai knarkimas. Vien knarkimas.
Pridvisęs oras kambarių.
O aš, kvailys, jau net užkimęs,
Tą žodį miegantiems tariu.
Jie miega. Jie manęs negirdi.
Kodėl aš jų sapnus blaškau ?
Jie žodžio neima į širdį.
Todėl jau nieko nesakau.
Tyliu. Tyliu.
Tiktai tyliu.
Pakeisti nieko negaliu.
Bet jie nubus.
Tikrai nubus.
Tik žodis jau nebus svarbus.
NEMAČIAU
O kada žydėjo rododendrai ?
Gaila, šiemet taip ir nemačiau.
Tiktai nesakyk, tai nieko bendra.
Man reikėjo to paklaust anksčiau.
Nemačiau kaip viskas nužydėjo.
Nužydėjo. Aš tik nemačiau.
Kur pavasaris ? Kur viskas pasidėjo ?
Gaila, nepaklausiau to anksčiau.
Nužydėjo ir gyvenimas. Kaip gėlės.
Kaip jis nužydėjo, nežinau.
Tiktai vieną rytą atsikėlęs,
Tiktai vieną rytą atsikėlęs,
Veidrody savęs nepažinau ...
SUREDAGUOK
Suredaguok svajonių tekstą,
Kad būtų trumpas, nuoseklus.
Gyvenimas ilgų nemėgsta.
Prašliauš paviršium. Neužklius.
Ir būsi vėl it musę krimtęs.
Fantazijų duobė tuščia.
Tiktai nusiteikimas rimtas
Jau bus tenai. O tu - vis čia ...
IR DABARTIS ...
Einu į dabartį iš savo praeities.
Bet ar ilgai išliksiu dabarty ?
Todėl savęs neklausiu, kaip jauties,
Nes praeitis čia pat jau. Taip arti.
Ir dabartis jau tiktai praeitis.
Ir viskas taip staiga supanašėja.
Kaip ir gimimas mūsų. Kaip mirtis.
Nors mes dar čia, bet jau visi išėję ...
TU PATEKĖK, KAI JAU MANĘS NEBUS
O Saule, tu iš ryto netekėk.
Tu už manęs tekėk ir būk man žmona.
Ir savo amžinybe netikėk.
Visi mirtingi mes. Visi. Kaip žmonės.
Gražiai gyventume. Prisidarytume vaikų.
Dabar jų taip mažai. Net širdį gelia.
O man vienam velnioniškai klaiku.
Padėk įveikti tą vienišiaus kelią.
Mieloji mano, tu tokia karšta.
Bet nebijau tavam glėby sudegti.
Vis tiek gulėsiu vienišas karste,
Numiręs be tavęs tamsiausią naktį.
Tada ir patekėk. Manęs nebus.
Neleisk, kad lietūs ašarom mazgotų.
Juk nebuvau aš tau labai svarbus.
Gal būčiau. Jeigu laikas neribotų.
TIK KAUKĖS
Be kaukės mes į žmogų nepanašūs.
Ne tik ant veido ją nešiojam. Ir širdy.
Kodėl tą baisų prakeikimą nešam,
Kuris net sielą baigia suardyt.
Kodėl mes neparodom tikro veido ?
Ir akimis nesakome tiesos ?
O dar pandemija lyg maras nusileido.
Dabar net kaukės niekas netausos.
Dar vieną užsimaukšlinam. Dirbtinę.
Ir veidas jau neatpažįstamas visai.
Bet juk seniai jį esam sugadinę,
Nes veidą-kaukę dėvim ištisai.
Ir vis nesugebame atsiverti tiesai.
Lyg veiktų gimstant įšvirkšti nuodai.
Net ir tada, kai liekame tik dviese,
Tik kaukės. Tiktai kaukės. Ne veidai.
TU PAVERK UŽ MANE
Pabarbenk man į langą
Šitą naktį , lietau.
Už gyvenimą brangų
Aš dėkosiu tik tau.
Tu paverk už mane.
Aš jau verkt pavargau.
Te lašų Nemune
Bus daugiau, bus daugiau.
Tegu verkia dangus.
Tegu verkia lietus.
Kad neverktų žmogus.
Bent metus. Bent metus.
IR KAIMAS NUMIRĖ
Ir kaimas numirė. Pamiršome jo vardą.
Išskrido bitės. Ištuštėjo aviliai.
O kam paliksiu savo juodą vargą,
Jei net kalnelis dūsauja giliai.
Tarytum netektį ir skausmą apraudotų.
Lyg kapą, kur dar vakar gyvenai.
O kad gyvenimą kas nors dar vieną duotų.
Kol gyvas neišeičiau iš čionai.
Suspausčiau saujoje gimtinės pilką grumstą.
Įveikčiau troškulį tik lašeliu rasos.
Ir niekas tos ramybės nesudrumstu.
Tačiau nėra, visai nėra tiesos.
PAVERGTAS PROTAS
Protas pavergtas ir šiandien dar negyja.
Mąsto vergiškai, su melo kvapeliu.
Lyg bijodamas užgaut, įžeist vergiją,
O gal tik apsimeta kvailiu ?
Neapsimeta. Baisi liga kamuoja.
Užkratas atslinkęs iš rytų.
Vėl bepročiai vėliavėlėm moja.
Tie, kur "liko neišeidami" - kartu.
Dieve, Dieve. Kiek tai tęstis gali ?
Ar kaip žydai dykumoj išmirt turės.
Tie, kur niekina ir šmeižia savo šalį,
Dar girti nuo budelio taurės.
Su krauju ją. Su krauju išgėrė.
Tais laikais. Sušaudymų. Tremties.
Sunaikino atėjūnai laisvę, gėrį.
Kogi ilgitės ? Nelaisvės ? Ar mirties ?
