Poezija
05.09. ŽIBINTAS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Ir mūsų gatvėje jau uždegė žibintą.
Ji šitiek metų skendo tamsoje.
Dabar nakčia net kambarys nušvinta.
Romantika. Tik ką daryt su ja.
Skaityti per tamsu. Bet štai kava garuoja.
O pasimėgaut ja tiesiog idealu.
Su patalu sutarsime geruoju -
Skubėt į miego karaliją negaliu.
Toksai šešėlių žaismas paslaptingas.
Paveikslai, knygos ir žvakidės spindesys ...
Netgi kompiuteris šešėliuose nedingęs.
Ir pianinas tylintis. O kas gi jo klausys.
Tiktai galvok, mąstyk, svajok kiek lenda.
Nerasi niekur nieko sau geriau.
Romantišką romantiką išbandęs,
Aš ačiū gatvės žiburiui tariau.
STABMELDYSTĖS KAINA
Ne iš dausų. Ir ne dievai mus stebi.
Tai velniška, pikta žmogaus akis,
Kuris save įkūnijęs į stabą,
Paklusti ir tarnaut jam įsakys.
Ir garbinti. Labiau negu dievybę.
Išaukštinti. Labiau negu dangus.
Jeigu reikės - ir atiduot gyvybę.
Šis monstras jau sudievintas žmogus.
Ir minios klauso jo. Ir pataikauja.
Pamiršę Dievą, meldžias jam tiktai.
Tačiau sukūręs sau dievybę naują,
Žmogus nežino - kiek mokės už tai.
Nežino, kad išnykt save pasmerkia.
Civilizacijos neliks net atminties.
Nes Dievo mintimi Gamta padaro tvarką.
Ir nežinia, ar ji dėl to kentės.
SKOLA VAIKAIČIAMS
Kas savo žiniomis nepasikliauja,
Nesusivoks ir audrai atsiritus.
Tiktai Dangus į Vakarus keliauja.
O Žemė visad sukasi į Rytus.
Dažniausiai matome visai ne tai, ką žinom.
Nors žinom daug mažiau nei mums reikėtų.
Bet kol skolos vaikaičiams negrąžinom,
Gal šitaip išlaidauti nevertėtų ?
Ne šiandien buvo ir rytojus kurtas.
Įvertinkim - kas vakar padaryta.
Ne begalinis šio pasaulio turtas.
Gal ateities skrynia jau uždaryta ?
Atgal
