Poezija
12.23. DANGUS GRIŪVA
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Kai man ant uodegos nukrito lapas,
Nusigandau, kad griūva pats dangus.
Tuoj bėgau slėptis ten, kur žmonės slepias
(Ir katino gyvenimas brangus).
Bet pamačiau, kad jie nenusigando -
Nei žmonės, nei varnėnai, nei arkliai,
Tad čiupęs pelę užkišau už žando
Ir tik tada atsikvėpiau giliai.
Esu ne iš bailiųjų padermės. Pats tigras
Iš mūsų, iš kačių jis giminės.
O dėl dangaus, tai aš ir šiandien tikras,
Kad griūna jis. Mane dar paminės.
Jūs netikite, kad dangus jau griūva ?
Nors aš kartoju tai kelis kartus.
Ir raginu - sueikite į krūvą ,
Nutarkit, kaip sutvirtint jo skliautus.
MES PATYS
Jeigu vienam gale skandina tvanas,
Kitam ugnis suėda, kad ją kur.
Kai šitaip žmogui žemėje gyvenas,
Jis ieško vis, kur prisiglaust svetur.
Tačiau ir ten atsiveja tos bėdos.
Tos pačios. Vis sekioja įkandin.
Tik ten gal Ramadanas, čia Kalėdos,
Bet kur geriau mums būtų, velniasžin.
Tikriausiai niekas mūsų nesekioja.
Mes patys užkratas problemų ir bėdų.
Ir patys sau vis pakišame koją,
Nors dangstomės tik svetimu vardu.
VIEN TIKSLAS
Valstybę turim. Bet nėra Gerovės.
Vien tikslas. Jis tikrai yra taurus.
Bet kol tik knaisiojamės, kas mums ją sugrivė,
Ko gero, net ir tikslas tuoj sugrius.
Jis liks kaip tuščias komunizmo mitas.
Vagių scenarijų kaip mantrą vėl kartos.
Ne, ne - išliks tas prisitaikėlis įmitęs.
Tiktai jau be tėvynės, be tautos.
ĖJIMAS IŠ TAMSOS
Šviesa ir apšvietimas. Ir švietimas.
Tauriausias noras bėgti iš tamsos.
Tai paradoksalu. Bet toks likimas -
Tamsa nepasitraukia iš galvos.
Kai parašą atstojo trys kryželiai,
Tamsuoliais nevadinome savęs.
O šiandien iš tamsos ar radom kelią ?
Ar vien tik klystkelį ? Ir kur jis mus nuves ?
GIMTA KALBA DABAR NERŪPI
Buvau uolus lituanistas.
Deja, deja. Tiktai buvau.
O žodžio daržas taip išknistas.
Ir aš tik į dantis gavau.
Gimta kalba dabar nerūpi.
Gal ją į pašalius nutrems ?
Naujų kvailių teatro trupė
Spektaklį rodo Vakarams.
O zombiai Rytuose kvatoja -
Jums taip ir reikia, asilai.
Pasaulis žūtį atkartoja.
Bet ne dangus, ne angelai.
Kai man ant uodegos nukrito lapas,
Nusigandau, kad griūva pats dangus.
Tuoj bėgau slėptis ten, kur žmonės slepias
(Ir katino gyvenimas brangus).
Bet pamačiau, kad jie nenusigando -
Nei žmonės, nei varnėnai, nei arkliai,
Tad čiupęs pelę užkišau už žando
Ir tik tada atsikvėpiau giliai.
Esu ne iš bailiųjų padermės. Pats tigras
Iš mūsų, iš kačių jis giminės.
O dėl dangaus, tai aš ir šiandien tikras,
Kad griūna jis. Mane dar paminės.
Jūs netikite, kad dangus jau griūva ?
Nors aš kartoju tai kelis kartus.
Ir raginu - sueikite į krūvą ,
Nutarkit, kaip sutvirtint jo skliautus.
MES PATYS
Jeigu vienam gale skandina tvanas,
Kitam ugnis suėda, kad ją kur.
Kai šitaip žmogui žemėje gyvenas,
Jis ieško vis, kur prisiglaust svetur.
Tačiau ir ten atsiveja tos bėdos.
Tos pačios. Vis sekioja įkandin.
Tik ten gal Ramadanas, čia Kalėdos,
Bet kur geriau mums būtų, velniasžin.
Tikriausiai niekas mūsų nesekioja.
Mes patys užkratas problemų ir bėdų.
Ir patys sau vis pakišame koją,
Nors dangstomės tik svetimu vardu.
VIEN TIKSLAS
Valstybę turim. Bet nėra Gerovės.
Vien tikslas. Jis tikrai yra taurus.
Bet kol tik knaisiojamės, kas mums ją sugrivė,
Ko gero, net ir tikslas tuoj sugrius.
Jis liks kaip tuščias komunizmo mitas.
Vagių scenarijų kaip mantrą vėl kartos.
Ne, ne - išliks tas prisitaikėlis įmitęs.
Tiktai jau be tėvynės, be tautos.
ĖJIMAS IŠ TAMSOS
Šviesa ir apšvietimas. Ir švietimas.
Tauriausias noras bėgti iš tamsos.
Tai paradoksalu. Bet toks likimas -
Tamsa nepasitraukia iš galvos.
Kai parašą atstojo trys kryželiai,
Tamsuoliais nevadinome savęs.
O šiandien iš tamsos ar radom kelią ?
Ar vien tik klystkelį ? Ir kur jis mus nuves ?
GIMTA KALBA DABAR NERŪPI
Buvau uolus lituanistas.
Deja, deja. Tiktai buvau.
O žodžio daržas taip išknistas.
Ir aš tik į dantis gavau.
Gimta kalba dabar nerūpi.
Gal ją į pašalius nutrems ?
Naujų kvailių teatro trupė
Spektaklį rodo Vakarams.
O zombiai Rytuose kvatoja -
Jums taip ir reikia, asilai.
Pasaulis žūtį atkartoja.
Bet ne dangus, ne angelai.
Kai man ant uodegos nukrito lapas,
Nusigandau, kad griūva pats dangus.
Tuoj bėgau slėptis ten, kur žmonės slepias
(Ir katino gyvenimas brangus).
Bet pamačiau, kad jie nenusigando -
Nei žmonės, nei varnėnai, nei arkliai,
Tad čiupęs pelę užkišau už žando
Ir tik tada atsikvėpiau giliai.
Esu ne iš bailiųjų padermės. Pats tigras
Iš mūsų, iš kačių jis giminės.
O dėl dangaus, tai aš ir šiandien tikras,
Kad griūna jis. Mane dar paminės.
Jūs netikite, kad dangus jau griūva ?
Nors aš kartoju tai kelis kartus.
Ir raginu - sueikite į krūvą ,
Nutarkit, kaip sutvirtint jo skliautus.
MES PATYS
Jeigu vienam gale skandina tvanas,
Kitam ugnis suėda, kad ją kur.
Kai šitaip žmogui žemėje gyvenas,
Jis ieško vis, kur prisiglaust svetur.
Tačiau ir ten atsiveja tos bėdos.
Tos pačios. Vis sekioja įkandin.
Tik ten gal Ramadanas, čia Kalėdos,
Bet kur geriau mums būtų, velniasžin.
Tikriausiai niekas mūsų nesekioja.
Mes patys užkratas problemų ir bėdų.
Ir patys sau vis pakišame koją,
Nors dangstomės tik svetimu vardu.
VIEN TIKSLAS
Valstybę turim. Bet nėra Gerovės.
Vien tikslas. Jis tikrai yra taurus.
Bet kol tik knaisiojamės, kas mums ją sugrivė,
Ko gero, net ir tikslas tuoj sugrius.
Jis liks kaip tuščias komunizmo mitas.
Vagių scenarijų kaip mantrą vėl kartos.
Ne, ne - išliks tas prisitaikėlis įmitęs.
Tiktai jau be tėvynės, be tautos.
ĖJIMAS IŠ TAMSOS
Šviesa ir apšvietimas. Ir švietimas.
Tauriausias noras bėgti iš tamsos.
Tai paradoksalu. Bet toks likimas -
Tamsa nepasitraukia iš galvos.
Kai parašą atstojo trys kryželiai,
Tamsuoliais nevadinome savęs.
O šiandien iš tamsos ar radom kelią ?
Ar vien tik klystkelį ? Ir kur jis mus nuves ?
GIMTA KALBA DABAR NERŪPI
Buvau uolus lituanistas.
Deja, deja. Tiktai buvau.
O žodžio daržas taip išknistas.
Ir aš tik į dantis gavau.
Gimta kalba dabar nerūpi.
Gal ją į pašalius nutrems ?
Naujų kvailių teatro trupė
Spektaklį rodo Vakarams.
O zombiai Rytuose kvatoja -
Jums taip ir reikia, asilai.
Pasaulis žūtį atkartoja.
Bet ne dangus, ne angelai.
