Poezija
12.23. KAIP KVAILYS TIESOS IEŠKOJO
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Daug pasakų sukurta apie Tiesą -
Kokia jinai didinga ir graži.
Bet tie, kas ieško jos rankas ištiesę,
Ar sugebės ją rast ? Kaži, kaži.
Tad gretos ieškančių jau baisiai išretėjo.
Protingi jos neieško apskritai.
Nes jų galvon blaivi mintis atėjo -
Neskirti dėmesio būtybei sukurtai.
Ar maža ko fantastai sugalvoja ?
Tai beletristika. Ne mokslo kūrinys.
Net šuo apšnerkštų ją pakėlęs koją.
Nebent kvailys ieškot jos sumanys.
Ir atsirado toks. Kvailių kvailiausias.
Duok Tiesą jam. Parodyk, nors tu ką.
Ieškoti puolė jos protingų nepaklausęs,
Nepagalvojo, kur ir kaip ieškos. Už ką ?
Sieksninis užrašas "Tai teisingumo rūmai"
Jo dėmesį patraukė, tad kvailys,
Jei pro paradines neleis, jam nesvarbu orumas -
Pro langą ar pro kaminą įlįs.
O Jackau, Peckau, kas čia prasidėjo -
Iš kvailio noro juokės net vaikai.
Vos gyvas liko. Bet Strasbūras negirdėjo -
Juk ne Tiesos ieškojimo laikai.
Bet kvailiui, nors gyvam nuluptų kailį,
Tiesos ieškojimo jis neatsisakys
Beje, kvailių net ir kvailiai negaili,
O jis išūžė jau visiems ausis.
Išlandžiojo kvailys visas pakampes,
Teismus ir ministerijas visas.
Tiesiog suzmeko jo galva išpampus,
Kiekvienas siūlė jam savas tiesas.
Bet jos į Tiesą buvo nepanašios.
Greičiau jau buvo snukiai Netiesos.
Sugrįžo nieko tas kvailys nepešęs
Ir ėmė šaukt: "Nėra, nėra Tiesos"!
"Nėra!"- taip garsiai rėkt jisai pradėjo,
Dabar jis tai įrodyti galįs.
Tačiau visi, kas kvailį tą girdėjo,
Vien juokėsi - o ko norėt - kvailys !
Tiesa yra. Bet ji nereikalinga.
Su ja nemalonu, nepatogu.
Todėl jos ir ieškoti nemadinga.
O jeigu numirė, tai dar geriau. Tegu.
Atgal
