Poezija
12.03. LIG ŠIOL SUGEBĖJOME
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Be miško ošimo,
Be paukščių čiulbėjimo
Nebūtume gimę,
Bet mes sugebėjome.
Bet mes sugebėjome
Žemę apginti,
Su paukščių čiulbėjimu
Duoną auginti.
Ir žodį apginti.
Ir paukščių čiulbėjimą.
Ir priešą išginti.
Lig šiol sugebėjome.
LAUKIMO DŽIUGESYS
Nepalydėk manęs liūdnu žvilgsniu, mieloji.
Juk tik akimirkai išsiskiriam abu.
Palauk. Ir tyliai tark: sugrįžt vėluoji.
Juk laukt sugrįžtančio be galo nuostabu.
Laimingi, kad dar turime ko laukti.
Laimingi, kol kas nors ir mūsų lauks.
Kol galime ir laukti, ir paklausti.
Kol turime ir mūsų kas paklaus.
VISKAS, KAS MUMS LIEKA
Viskas, kas mums lieka - tik prisiminimai.
Dabartis netenka skonio ir spalvos.
Jaunas balsas tampa senas ir užkimęs,
Net ir linksmos mintys bėga iš galvos.
Ne, raudot neverta. Juk ir taip išlieta,
Net per daug išlieta ašarų sūrių.
Laukia mūsų Stiksas. Laukia mūsų Leta.
O aš plaukt nemoku. Valties neturiu.
Gal brastos ieškoti ? Tilto arba liepto ?
Gal bandyti peršokt kur krantai arčiau ?
Neieškokim. Bus taip, kaip dangaus bus liepta.
Nes to kito kranto aš net nemačiau.
ŠVENTA DVASIA
Šventa dvasia nebūsi gyvas.
Paėst - vienintelis motyvas.
Net tie, kurie velnių priėdę,
Vis alkani. Nelauks susėdę.
O tas, kas jau iš bado dvesia,
Lengvai parduos ir šventą dvasią.
Mat kas bent kartą paragavo,
Tas visą ėdalą ir gavo.
Ir tuoj įsiropštė į viršų,
O tuos, neėdelius, pamiršo.
Kuriems velniams dvasia šventoji ?
Geriau pirkta, nei išrinktoji.
PASAULĖLIS
Visi mes savo pasaulėlį susikūrėm.
Kaip tuščią smėlio dėžę. Be žaislų.
Todėl pasaulį turim tokį, kokį turim -
Netikrą, šaltą, kur neįgalu.
Tik žodžiai. Lyg nuvalkiotos emblemos.
Tarp smegenų ir tarp liežuvio -praraja.
Triumfuoja Netektis, šią prarają nulėmus,
Tačiau išnyks ir ji, nes greit praris ir ją.
NEKLYSTA TIK KVAILYS
Neklysta tik kvailys, nes jis nežino,
Kad visas jo gyvenimas - klaida.
Jam protą atėmė, bet taip ir negrąžino,
Neliko net užuominos veide.
Bet ižūlumo jam nepašykštėjo.
Taip drėbtelėjo, kad net liejas per kraštus.
Dabar, kaip tyčia, jo laikai atėjo.
Tad niekas jam netrinktels per pirštus.
Jis vogs, meluos, apgaudinės kiek lenda.
Padorūs ir protingi - vėl tylės.
Per amžius sėdi šunsnukiai ant sprando.
Protingi nusimest jų negalės.
Nes tie protingi ir padorūs, varge,
Tik intelektu stiprūs. Ne kumščiu.
O niekšai turi geležinį sargą.
Jie saugo "tvarką" šautuvo vamzdžiu.
DAR DIENOS RUDENIO
Dar dienos rudenio. Tik temsta ir tamsėja.
Negreit Kalėdų šiluma nušvis.
Kai šventos Kūčios mus draugėn susieja,
Ir Prakartėlės šieną, ir avis ...
Ar gyvas dar tasai vaikystės sapnas ?
Stebuklų kupina šventa naktis ?
Kodėl dabar pyragai nebekvapnūs ?
Ar kalėdaičius kas dar bekramtys ...
Kiek daug netekom mes. Kiek daug praradom.
Tiktai tamsos , atrodo, ne mažės.
Nebetikim stebuklais Eldorado.
Nėra tos žiemiškos, tos spindinčios vėžės.
JIE LAISVĖS MUMS ATLEIST NEGALI
Kokia skaudi gija prisiminimų.
Lyg kino juostoj bėgantys vaizdai.
Juodi varnai ant kruvinų arimų.
Ir juodos skaros. Ir juodi veidai.
Nors karas baigėsi, baisesnis prasidėjo.
Brolžudiškas, žiaurus be atvangos.
Už ką mus žudo ? Dėl kokių idėjų ?
O kas apgins mus ? Kas mus bent paguos ?
Tie broliai tariami tiktai išduoda.
Šlykščių šmeižtų banga užlieja mus.
Pasauliui jų apmulkintam atrodo,
Kad patys laužom savo likimus.
Kai du žudikai triuškino jų šalį,
Tik Lietuva atvėrė jiem duris.
Bet laisvės mums atleisti jie negali.
Ir vėl bet kokią skriaudą padarys.
Draučiai, Suvalkai, Klaipėda ir Vilnius...
Išniekinti lietuviški vardai.
Nebuvo niekad jie dori nei kilnūs.
Lietuvi, gal tu garbę praradai ?
JEI TIK JĖGOS LEISTŲ
Aš tau padėčiau, jei tik jėgos leistų.
Bet net savęs apginti negaliu.
Gyvenimą kitiems atidaviau, iššvaisčiau.
O šiandien stovime tarp tylinčių kvailių.
Nereikalingi niekam. Neįdomūs.
Kaip krūva sendaikčių. Nė grašio nevertų.
Iš rojaus išvaryti kaip Adomas.
Mes net išmirštame po vieną. Ne kartu.
Kodėl procesija kai kam tik šypsnį kelia?
Nes jie valdovai. Žemės ir dangaus.
Tačiau ir jie nueis tą trumpą kelią.
O ar daugiau už mus nors lašą gaus ?
Atgal
