Poezija

10.29. Vėlinėms artėjant. Rasos kaip simbolis

Vida Girininkienė

Ksaveras Sakalauskas, slap. Vanagėlis (1863 04 27–1938 06 15), poetas, pedagogas, aušrininkas. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo Užnemunėje, Lomžos gubernijoje. Nuo 1909 m. gyveno Varšuvoje.

Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis. Atvirukas. Išleido O. Vitkauskytės knygynas Kaune. 1921 m. V. Girininkienės asm. kolekcija;

Ksavero Sakalausko-Vanagėlio kapas Rasų kapinių Literatų kalnelyje. 2010 m. V. Girininkienės nuotr.

Platino draudžiamą lietuvišką spaudą, bendradarbiavo „Aušroje“ ir kitoje lietuvių spaudoje, organizavo chorus, rengė vakarus, skaitė paskaitas. Išleido poezijos ir prozos knygų, skaitinių mokykloms, elementorių, parašė eiliuotų pasakėčių. Kai kurie jo eilėraščiai virto liaudies dainomis. 1927 m. gegužę Vilniaus krašto jaunuomenės mėnesiniame laikraštyje „Jaunimo draugas“(Nr. 5 (17) eiliuota forma paskelbė prašymą-testamentą palaidoti jį Vilniaus Rasų kapinėse. Poeto prašymas buvo išpildytas. Mirė 1938 m. birželio 15 d. Lenkijos sostinėje. Birželio 18 d. labai iškilmingai lietuvių buvo išlydėtas iš centrinės geležinkelio stoties ir sutiktas Vilniuje. Šis ir kiti atsiminimai liudija, kad jau tarpukaryje Rasos buvo ne tik kapinės, bet ir Tėvynės simbolis. Vieniems – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir su ja susijusių refleksijų, kitiems – lietuviškai kalbančios laisvos Lietuvos. Ne kiekvienos kapinės patenka į tokį politinį istorinį diskursą.

Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis

Prie brangaus kapo

Pridenk, šventoji Vilniaus Žemele,

Mane, kai baigsiu šios žemės kelią...

Ir aš norėčiau Rasuos miegoti,

Tėvynę brangią, laisvą sapnuoti,

Kur miega Tėvas mūs atgimimo,

Kur širdys dega mūsų jaunimo...

Kur kryžių kryžiai ir koplytėlė,

Kur saldžiai suokia lakštingalėlė

Užsimąstyti jaunimą kviečia,

Kur žvaigždės mirga ir mėnuo šviečia...