Poezija
10.28. MIEGA ŠIRDYS
ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS
Miega širdys, apgaubtos šešėliais...
Saugo atmintį akmenys grubūs
Prie supiltų kuklių kauburėlių
Ar granitu įamžintų lubų.
Miega širdys, ramybe apklotos
Ir pavargusios po daugel mylių,
Amžinai guli po metų klodais -
Susimasčiusios, kantrios, nebylios.
Miega širdys, o atilsio giesmę
Lyg lopšinę kasdien paukščių trelės
Su žvakelių šviesa sieloms tiesia
Į dangaus karalystę takelį.
RUDENĮ
Medžiai kloja paauksintus laiškus
Ant atvėsusios žemės krūtinės...
Vėjo gūsiai nerimsta ir blaškos,
Pranašaudami permainų žinią.
Paukščių voros gimtinę paliko,
Nusinešę giesmes, serenadas.
Ant ražienų ir virš lauko pliko
Vorai tinklą žiemojimui stato.
Apmaudu, kad lakštingalų trelės
Vakarais mums nedžiugina sielų,
O miškai, pievos, kloniai pabalę
Snaudžia jau pataluose šešėlių.
O kai kovas iš šalčio žabangų
Į marias vėl nuneš ledo tiltus,
Vyturiai kils į saulėtą dangų,
Skelbdami atgimimą ir viltį.
