Poezija
10.15. PRANAŠYSČIŲ ILIUZIJA
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Dar niekad nieko neišpranašauta.
Net Nostradamo sueiliuotam kūriny.
Ir "babos Vangos" vien pro šalį šauta.
Tiki ? Tai tu ne žemėj gyveni.
Net mokslo vyrai daug dažniau suklysta,
Nors jų prognozės skelbiamos viešai.
Tiktai žievė banano - ir paslysta.
Jei lažinaisi, reiškia, prakišai.
Visai nerimtas reikalas spėlioti,
Kai trūksta skaičių, faktų, duomenų.
Gerais ketinimais visi keliai nukloti.
Bet kiek ten posūkių, duobių ir akmenų ?
Nepainiokim ir plano su prognoze,
Gerų ketinimų su krizėmis baigties.
Net optimistui abejonių dozė
Padėtų rast vidurkį ateities.
O tai, kas šakėm ant vandens rašyta,
Ne mokslas. Tai klastotės kūrinys.
Jei sveriam Tą, pasverkime ir Šitą.
Nes abejonė tik padės. Nesukliudys.
TIK INTERESAI
Kai tu bendradarbiavimu gėriesi,
Pasitikėjimas bus mirtinai brangus.
Nėra draugų. Yra tik interesai.
Tu painioji - ir priešus, ir draugus.
Jei pataikauja , dar nereiškia savą.
Bičiulio kritika brangiau nei pagyra.
Dažnai net tie, drausmingai pabalsavę.
Išduoda. Ir kai reikia, jų nėra.
Išduoti principai dažniausiai tik parduoti.
Juk įsitikinimas ramstomas žodžiu.
Klastingi santykiai negali gero duoti.
Pasaulyje daugybė pavyzdžių.
Tos sutartys - ir atviros, ir slaptos.
Nevertos popieriaus, kur surašytos jos.
Nes tariami draugai vėl priešais gali tapti.
Jie taikosi prie padėties naujos.
NA, IŠSIŠIEPK
O kaip dažnai viršukalnėn įkopę,
Mes vėlei trokštame beprotiškos audros.
Rašau lyg jums, bet ir pačiam man sopa,
Jeigu diena praeina be naudos.
Kaip norisi pagauti naują mintį,
Geriau suvokti žemę ir žvaigždes.
Kodėl neverta nosies nukabinti ?
Bet reikia vasarą sutept slides ?
Na, išsišiepk. Ir juokis, kai tau skauda.
Geriau šiek tiek atvėsk, kai bus džiugu.
Šviesos akimirkos bus visada į naudą.
Net ir tada, kai nebeliks draugų.
KLAJOJAME PO DYKUMĄ
Jau trys dešimtmečiai. Klajojame. Po dykumą.
Bet vis nerandam kelio. To, į žemę pažadėtą.
Ir kaip surasime, jei apgavystėm tikime,
Jei mulkina giesmė seniai girdėta.
Kur mūsų Mozė ? Kas išvesti gali
Į tikrą kelią ? Bent į tikrą taką ?
Tiktai negrįškim į vergijos šalį.
O eikim ten, kur Mūsų Saulė teka.
PABAIKIME KARĄ
Pabaikime karą.
Išleiskime garą.
Sakykim, kad grįžo taika.
Bet kam tiek kariauta ?
Žudyta ir griauta ?
Su kuo ? Ir dėl ko ? Ir už ką ?
LINGVISTINIS PAKRIZENIMAS
Ir "šūdas" jau įteisintas. Ne vulgarizmas.
Bet tai ne taip svarbu. Aš nieko prieš.
Svarbiau, kad nebegrįžtų komunizmas,
Nes vėl tik šūdo gabalą atrėš.
O gal pamiršom jau, kai buvo tik kanopos ?
Ir pienas, tas sutirštintas, languos ?
Ak, broliai, tik nekeikime Europos,
Ir nedejuokime kasdien be atvangos.
Kodėl savos kaltės nepripažįstam ?
Ar esam tik pūkuoti ir balti ?
Pirmi juk puolam prie tešmens pažįsti.
Kai pienas baigiasi, tada kiti kalti.
Valstybę jau nevienąkart praradę,
Nesugebam atsikratyti pavalkų.
Į šermenis, kaip mulkiai į paradą,
Žygiuojam bičiuliautis su vilku.
Ir patys leidžiamės, kad jis mus apkramtytų,
Nes tai juk normalu - jisai žvėris.
Nepagalvojam, ar sulauksim ryto.
O gal jis net nekramtęs mus praris ?
Išlįst iš pilvo - tik pro antrą galą -
Kitokios galimybės jau nebus.
Kodėl mes tik plebėjai ? Tik vasalai ?
Nejaugi protėvių didybė nenubus ?
Ir "šūdmalą" vartosim be pypsėjimų.
Įteisinom jį kosminiu lygiu.
Tik kaip be jo lig šiolei apsiėjome ?
Galbūt nebuvo kalbininkų tarp draugų ?
Ir "šūdo gabalas" jau etikams nekliūna.
Pats Seimas pripažino, kad jisai
Kuo legaliausiai į šalies tribūną
Įšoko ir nebetrukdys visai.
Dabar kiekvienas šaliai nusiperdęs
(Ne nusipelnęs, ne, čia ne kalbos klaida),
Gadins mums orą tol, kol nusispardęs
Išeis Anapilin. Dabar tokia mada.
Mada. Nors neįteisinta "zakonais".
Tačiau politika dabar "ranga šeimos".
Į Seimą niekas nepateks. Tik palikuonys.
Mums reikia partijos - saviems . Ištikimos.
Turtėja. Ne kalba. Tai mes turtėjam.
Mes patys. Mes. Elitas Lietuvos.
Mes kaip ir tie, visiems laikams atėję.
Lietuvi, tik nedrįsk. Nekelk galvos.
Atgal
