Poezija
10.14. NEIŠDUOSIU
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Nepakis nė per nago juodymą
Ateitis po farso nakties.
Ant lėkštelės atneš įrodymą -
Be įrodymo. Bet tikės.
Dekoracijos. Butaforija.
Ir žemyn nuleista galva.
Kur tave nuklampins euforija ?
Juk išnyks. Išnyks Lietuva.
Galit tyčiotis, įžeidinėti.
Kas šmaikštesnis, tas ir teisus ?
Man į snukį jau duoti knieti.
Būsiu vienas. Prieš juos visus.
Neišduosiu. Savęs, Tėvynės.
Ir Tavęs. Jei drauge eini.
Tik pažvelkit - kraujas, purvynas.
Tad paklausk - dėl ko gyveni ?
O SANTA SIMPLICITAS
Istorija ne plunksna užfiksuota.
Ji parašyta vien žmogaus krauju.
Kaip kalavijas tenkino besotį
Karuos dėl teritorijų naujų.
Kaip krito miestai, sostinės, valstybės,
Valdovų galvos nuriedėjo po kirviu ...
Daug kam tai buvo vien žaidimas, tik pratybos.
Kitiems - proga paskelbti interviu.
O santa simplicitas ! Mulkiai tiki,
Kad tai kova už laisvę. Ir už juos.
Bent kartą tu, beproti, paklausyki.
Tai interesai mafijos naujos.
Nesidalins jie nieko. Tau nė grašio.
Net skiedros. Netgi trupinio neduos.
Jie viską paima tik sau. Ir užsirašo,
Ar leis dar tau gyvent, ar bus naudos.
VOGIAU IR VOGSIU
Vogiau ir vogsiu. Galite papūsti.
Į dūdą ar į mano antrą galą.
Nes niekas niekur negalėsit pasiskųsti.
Jūs patys man nulipdėt pjedestalą.
Tai jūsų rankom aš iškeltas į viršūnę,
Dabar žiūriu į jus kaip į baudžiauninką ar šunį.
TĖVŲ SODYBOS
Kaip gražiai artojas sueiliavo
Lygų lauką ligi pamiškės.
Ardamas jis kūrė posmą savo,
Greit ir muzika šio posmo išryškės.
Vyturiai ir pempės virš to lauko
Šventę skelbs ir laimins lauką šį.
Debesėliai virš arimo plauko,
Žemė į šventovę panaši.
Ar tik panaši ? Jinai šventovė.
Ji brangiausias turtas. Amžinai.
Prie kelių tėvų sodybos stovi.
Neišduok jų. Tai gimti namai.
Atgal
