Poezija
09.26. GYVENIMAS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Jisai prasideda dar mums negimus.
Ir nesibaigia su išėjimu.
Gyvenimas - tai amžinas laukimas.
Ar rūmuose, ar gatvėj be namų.
Visur jisai. Visur. Lyg upė teka.
Net ir išdžiūvus lieka jos vaga.
Todėl visi, ir gavę, ir netekę,
Užsidega ir sudega staiga.
Tačiau ar degdami ir šviesą skleidžiam ?
Ar tiktai smilkstame troškindami kitus ?
Iš kur ta cenzūra, kuri mums leidžia
Nuslėpt svarbius gyvenimo faktus ?
Ir knygoj metrikų - vien pavardė ir vardas.
Ir dar data. Tiksliau, jų lieka dvi.
Jau ant paminklo. Kur tik senas sargas.
Ir vis rečiau aplankantys savi.
TIK NUMERIS ?
Tegu berniukai auga vyrai,
O iš mergaičių bręsta moterys,
Nes dėsniams gamtoje suirus,
Negelbės nei rauda, nei poteriai.
Jei tėvą, motiną pakeitęs,
Liks numeris ? Kaip kiaulių tvarte.
Tai ir numirt nebūtų keista,
Nes ir gyvent nebūtų verta.
Kas mus taip sukvailėti spiria ?
Kad nieko šventa nebeliktų ?
Kam moterį paverst į vyrą ?
Gal kad pigiau parduot sulygtų ?
GIMTI NAMAI
Žiūri užkaltais langais apakę
Ištuštėję tėviškės namai.
Dilgėlės apžėlė gimtą taką,
Ir išsekti baigia nemunai.
O jaunų ne apie tai svajota.
Bet neliko tėviškėj jaunų.
Į svečias šalis visų išjota,
Kur nėra, nėra gimtų namų.
KAIP JUOS VADINTI ?
Kaip juos vadinti ? Ponais ar draugais ?
Nors, tiesą sakant, tai reikšmės neturi.
Tiesiog nueina kūnas pagaugais,
Supratus, ką jie žemėje sukūrė.
Lyg ir girdi. Bet nieko nematai.
Pasaulis ne nuo šiandien globalus.
Suzmeko vieniję ir jungę pamatai.
Net atvirai jau slepiame galus.
Bet kuo labiau tikslai atviresni,
Tai ima rodytis, kad jie visai banalūs ...
Tu nesipriešini. Kur veda, ten eini.
Ir sąmonė apspangus ar apsalus.
Jei laikraščiai padorūs, jų nerems
Nei pinigų maišai, nei vyriausybės.
Redaktorius tiesiog į užribį ištrems.
Tik sėbrams negalios - nei cenzūra, nei ribos.
Atgal
