Poezija
09.17. IR VĖL TIE PATYS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Ir vėl tie patys. Valdžioje pasenę.
Apaugę samanom ir kerpėmis tirštai.
Jie, aišku, džiūgauja. Juk taip gerai gyvena.
O kaip jie atsimoka mums už tai ?
Grimasomis. Plepėjimu. Tingėjimu.
Negirdinčiom ausim. Ir kaukėm be veidų.
Tik kriuksinčiu snukiu. O mes jais patikėjome ?
Nors jie verti vien dūrio Kakadu.
O, varge. Kaip lig šiolei nesubręstame.
Juk leidžiam tyčiotis, apvaginėti mus.
Jie akyse lyg koks supuvęs rąstas .
Vėl rinksim juos per trolių rinkimus ?
Ir bolševikai juk žadėjo rojų,
Kai trėmė, žudė mus be atvangos.
Ar vėl balsuosim už tą patį hemorojų ?
Ar mes verti tik kiaulės uodegos ?
Atleisk mums, Viešpatie, kad net save išduodam,
Kad Tavo išminties dar neverti.
Tiesa, rusena dar širdy menka paguoda ...
Gal susiprasime ? Rinkimai jau arti.
Tik ne už tuos, kur iš ekranų staugia.
Jiems Seimas - tiktai tvartas ir lovys.
Įrodykim, jog mes subrendę. Mes suaugę.
Mes - žmonės. O ne kerpama avis.
