Poezija
06.05. PATS LAIKAS IMTIS DARBO
Kęstutis Trečiakauskas
Iš katilų išleistas visas garas.
Ir burnoms jau burnot nėra prieš ką.
Tačiau vis viena vyksta tuščias karas,
Rikiuoti tvarką bando netvarka.
Grūmoja kumščiais, špygą teberodo,
Vėl gąsdina - oi oi, kaip bus blogai.
Nejau tas triukšmas dar nenusibodo,
Kad šitiek priešų, kai aplink draugai.
Gal laikas baigt tą pranašysčių srautą,
Pats laikas imtis darbo iš peties.
Ne viskas dar pasaulyje sugriauta,
Liežuviais nesukursim ateities.
GIMTINĖ
Ne aš pasirinkau gimimo datą.
Ir vietą gimt ne aš išsirinkau.
Pati gamta man išdavė mandatą,
Ir aš dėkingas, ačiū jai sakau.
Nepasirinkčiau nei kitos dienos, nei metų,
Kaip ir gimtinės neturiu kitos.
Aš pamilau ją pirmąkart pamatęs,
Ir niekas niekur jos man neatstos.
VIDURNAKTIS SU KAVOS PUODELIU
Jau pats vidurnaktis ir jau atėjo metas
Chalatą užsimest, užsiplikyt kavos,
Ir draiskanas sapnų šalin numetus,
Palikti miego karaliją be kovos.
Garuos puodelis kvepiančio gėrimo,
Jo skonio prisipildys kambarys.
Tik mėgausiuos ir neieškosiu rimo,
O mintys bus chaoso sūkurys.
Be kontūrų, beprasmiškai supintos,
Bespalvės ir neryškios kaip rūkai.
Tačiau primins tau pilnos knygų spintos,
Kad jau puoduką tuščią belaikai.
Gal tas eilių tomelis neskaitytas?
Ir negirdėtas autorius visai.
Skaitai ir supranti, kad jis ne kitas,
Lyg būtum knygos autorius . Jisai.
Lyg būtum tu ją kažkada parašęs,
Paskui pamiršęs. O dabar radai.
Ir ašara ištrykš. Tik vienas lašas.
Gal dar sapnuoji? Gal nepakirdai?
AR ĮSILEISI DAR
Ar įsileisi dar mane į širdį,
Ar jau užvėrei ją man aklinai?
Kodėl tada saldžia viltim nugirdei,
Jei aistrai atsiduot neketinai?
O aš degu. Kaip užgesint tą ugnį?
Juk tu ją skatinai liepsnoti vis karščiau.
Tik atsiverk kaip pragaro bedugnė,
Lig šiol aš nieko kito nemačiau.
Sudegsiu taip, kad peleno nelieka.
Jau niekas tos liepsnos neužgesins.
Ar būsi tu drugys, į laužą šį atlėkęs,
Kur degs tas nukankinęs ilgesys.
SIŪLAS
Tas siūlas, praeitį ir dabartį sujungęs,
Dar virpa tartum įtempta styga.
Tačiau kodėl pro jį vos prasisunkia
Ne praeitis, o kelio pabaiga.
Kaip dienos slegiančios kas dieną vis sunkėja,
Išsivadėja aistros be ugnies,
Neatpažįstamai tau veidą išakėja,
Vis mažina ir ratą giminės.
Draugų, ir tų, jau greit nebesutiksi-
Tik nepažįstami ir svetimi veidai.
Širdis lyg senas laikrodis dar tiksi.
Bandei dar rast kažką. Bet neradai.
Atgal
