Poezija
05.15. NESKAITYK ŠIŲ EILIŲ
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Jei kartais užklysi į puslapį šitą,
Prašau, neskaityk, kas jame parašyta.
Ko gero, ten nieko nėra įdomaus,
Tave, kaip ir visad, net posmai apgaus.
Kada neapgavo? Ar tu tai meni?
O gal tu ne žemėj, danguj gyveni?
Ten ,aišku, kas kita. Tenai juk dangus.
O žemėj, kas nori, tas skečia nagus.
Už tai ko negauni, mokėti privers,
Ir nuodėmę svetimą tyliai užkars.
Meluos kiek tik lenda ir net nenuraus
(todėl jau kelelio į dangų dairaus),
Nes žemėj kvailys aš - meluot negaliu,
Todėl ir sakau - neskaityk šių eilių.
DAUGKART
Sniegas baltas kaip patalas,
Patalas baltas kaip sniegas,
Varnos nešioja paskalas,
Tvarte arkliai nemiega.
Guli po lova sapnas,
Krapštantis seną čiužinį,
O ievos pražydę kvapnios
Visą kvėpavimą užėmė.
Ėda lentas kinivarpa,
Graužia, net dantys lūžta,
Pilnas žuvies akivaras
Plaukia į ančių gūžtą.
Jėzusmarija - kelkitės.
Kaip galima tiek kirmyti?
Sienos baltuoja kalkėmis,
Kiaulės storai įmitusios.
Viskas daugkart matyta,
Viskas daugkart girdėta.
Prie kluono šlapiai palyta,
Pasuolėj mintis padėta.
PASKOLINK GELUONĮ
Gyvate, gyvate, paskolink geluonį,
Įgelsiu šmeižikui už jo nemalonę.
Apdrabstė purvais, pamazgom apipylė,
Net mano draugai artimiausi nuvylė.
Manęs jie neklausė, o juo - patikėjo.
Matyt, man pačiam gyvate būt reikėjo.
EINU PER KAIMĄ
Einu per kaimą - niekas neaploja.
Ir taip graudu. Perkūniškai graudu.
Tik užkampy pačiam kažkas taures kilnoja.
Ir geria, ne už vieną. Vis už du.
Tai kur čia šuo galėtų rast sau būdą,
Jis čia iš sielvarto numirtų mirtinai.
Seniai jis perpratęs girtuoklio rūstų būdą
Kiekvieną keiksmą moka mintinai.
Čia šuns nėra. Nėra jam ką aploti.
Gal tuos neišsiblaivančius ? Juokai.
Labiau nei šunys šimtąkart kudloti,
Jie išsiloję guli paslikai.
Už pašalpą gal nusipirktų kelnes.
Bet kelnės brangios - kelnėms per mažai.
Tad perka butelį. Tegu jį velnias.
Štai taip ir miršta mūsų pažadai.
SAVO TEISYBĖ
Anksčiau tik: kur gauti?
Dabar-kur parduoti?
Teisybės ragauti
Nenori raguoti.
Jie mikliai sau savo teisybę sukūrė.
Ir turi tik savo. Kitos jau neturi.
TĖVYNĖ LIKO ŠIRDYJE
Mes bėgom nuo mirties. Ne iš tėvynės.
Tėvynė liko širdyje gyva.
Ją žudė, murkdė kruvinam purvyne,
Bet nepalaužė - ji juk Lietuva.
Laisva, nepavergta ir neišduota.
Jos niekas neišplėš mums iš širdies.
Žinojom, kad nuėjusi Golgotą,
Ji jungą nusimes ir vėl žydės.
Tai kas, kad mes po žemę išblaškyti.
Visi tėvynės motinos vaikai.
Nereikia mums kitos, pasaulio kito.
Tėvyne, amžiams širdyje likai.
0 0 0
Nereikia kiršinti pasais ir pilietybėm.
Nereikia tyčiotis iš tų, kur ištremti.
Visi lietuviai mes. Visi vienos tautybės.
Tie bandymai atstumt mus - nerimti.
