Poezija
04.04. NAKTIS SODŽIUJE
Kęstutis Trečiakauskas
Rakandai, kaip ir žmonės, naktį miega.
Kačergos, rėčkos, puodai, kubilai.
Ant suolo knarkia numesta sermėga,
Prie slenksčio vėpso pusbačių aulai.
Ramybė. Tiktai katinas nubudęs
Į gryčios kerčią žiūri įtariai.
O šeimininkas, toks jau mūsų būdas,
Per sapną klausia: ko nepadarei?
Ar tvarte gyvulys sočiau pašertas?
Ar lapė vištos vėl nesudraskys?
O tavo darbas? Ko jis šiandien vertas?
Ir kaip pačiam pažvelgt sau į akis?
Vidurnaktį miške pelėda ūkia,
Ir žmogų graužia rūpestis baisus -
Kam perduos, kam paliks jis savo ūkį?
Vaikus juk miestas atėmė. Visus.
ILGESYS
Bent tavo balsą vėl išgirst norėjau.
Jau taip seniai tavęs nebemačiau.
Bet kažkodėl taip nutarė Kūrėjas,
Kad mintimis tik būtume arčiau.
Kad būtų nesvarbu, koks tolis skiria,
Tau saulė šviečia, pas mane lietus,
O pakelėj - balti beržai nusvirę,
Kas rudenį skaičiuojantys metus.
BALSAS TYRUOSE
Baigiame pamiršt, kaip arti, sėti,
Vaikštom ašmenim ir paribiais.
Kur mums rasti patikimą skėtį,
Kad nedergtų žodžiais ir darbais.
Drengia melas, pyktis ir pavydas.
Ir kraujasiurbiai kasdien vis godesni.
Juokiasi nesantaiką išvydęs
Tas, kur ją turėjo omeny.
Tas, kur meistriškai ją paslapčia sukūrė,
Toga geranoriška vilkįs,
Tas, kur įtaką net proto sostui turi,
Apdairiai uždengęs mums akis.
Regim tik viliojantį miražą,
Kaip plaštakės skrendam link šviesos.
Sudegam. Tamsa sumoka grąžą,
Kas dar gyvas, trokšta netiesos.
Numarintas išlikimo genas.
Kaip mylėt, jei esam svetimi.
Beprotybė plėšo mūsų venas.
Kas mus gins, jei mes vienui vieni...
AMŽIUS
Amžius - ne liga.
Ir liga - ne amžius.
Pasenai staiga?
Veidas susiglamžęs?
Tik nenusimink.
Nieko nenutiko.
Dviratį pamink-
Man labai patiko.
Spjauki į raukšles
Ir į žilą plauką.
Tik neužsisklęsk.
Linksmas šokis laukia.
LAIMĖS KŪDIKIS
Ar pasmerkti mes, ar palaiminti mylėti?
Ir kas tas visažinis tvarkdarys?
Kokie keliai - dygliuoti ar gėlėti
Laimingais ar bedaliais padarys?
Džiaugiuos, kad man tikrai dosnus likimas,
Nors tokios laimės neužtarnavau.
Kitus vis murkdė, traiškė -prakeikimas.
O aš juk laimės kūdikis buvau.
IŠKENTĖSIM
Iškentėjom ne vieną pabaigą.
Iškentėsim dar daugkart tiek.
Net jei viską iš mūsų pavagia,
Mums kantrybės tikrai užteks.
Sena keičia jauna ir nauja.
Tręšta medžiai? Užaugs kiti.
Dar jauti tekant gyslom kraują,
Nors nauja pabaiga arti.
Ir nebus jinai paskutinė,
Pabaiga ta, visų pabaigų.
Gaivūs vėjai glosto krūtinę.
Ir visai, visai nebaisu.
Atgal
