Poezija
03.30. Dvišakiai slibinų liežuviai
Eglė Kirilauskaitė
***
dvišakiai
slibinų liežuviai
godžiai
nuodingais kirviais perkirtę
iš pasalų
įkąs
užgijo
nebaigtos eilutės
žodžiais
tik skauda
nukapotas
nebegrojančias
rankas
***
Jų rankos
Jų rankas visada nedrąsu liesti
sužeisti baisu
atšaldyti ar ne laiku paleisti
pernelyg stipriai suspausti riešą
įbrėžti nagu ar žiedu
kad neskaudėtų
kad randų neliktų
kad neišteptu kraujas
priešaušrio baltumo pirštų
jų rankos
visada nepagydomai trapios
net žiūrėti į jas nedrąsu
kad nenudegintų plėšriai
žemiškas mano
žvilgsnis
ir nepaslystų pirštai
pačiu netinkamiausiu metu
jų rankos
visada nepavydėtinai jautrios
net žodžiu jas įžeisti lengvai
galėtų nesubtili mano
rolė
akompanimento statusas
išgąsdinti jas galėtų
vienu neapdairiu apkabinimu
ir rankos slėpsis
ir saugosis
baugu bus žiūrėti
kokios didelės
kokios paklaikusios akys
dangstosi
neapgalvotu ranku gestu
dar pastebės kas
išgąstį
ilgesį
ir netgi
aritmiškai žalią gaisrą
kaip tada
rankos pasiteisins?
Jų rankos
visada neprilygstamai
baikščios
lyg drovėtųsi prisipažinti
kokią slepia savyje
jėgą
***
Dedikacija raidei M
melancholijai
mūzoms
minorui
melodijoms
Mocartui
meistriškumui
mordentams
monodijoms
metraščiams
menui
menuetams
manevrams
mįslėms
monologams
muziejams
Modernizmui
metaforoms
menėms
miražams
mainams
metafizikai
magijai
manieringumui
Monmartrui
metonimijoms
metamorfozėms
magnolijoms
mitams
makrokosmui
moralei
mažoms
mano
manifestacijoms, mūsų
meilei ir
muzikai
ir
mezzoforte
momentams
monofonijos mirčiai ir
mezzopiano
maršrutams
į mus
***
Nostalgija yra tokia relikvija
nepraeinančiai praeičiai atminti,
antikvarinė,
muziejininkų pirštų ietimis
įsmigusi
kaip nebylė
data,
muziejininkų ietimis –
į prieširdžius,
o vis tik
tebetvinkčioja
kaip užvakar.
Nostalgija yra tokia relikvija,
tai - nesėkmingų bandymų seka
susigražinti šviesmečiams prarastą laiką,
kuris ir mus prarado,
tik nepastebi,
kad pjesės autorius jam niekad nedavė
net antraeilės rolės.
Nostalgija yra tokia relikvija,
toks užsispyręs rankraštis,
mėginantis
apkartusį
siužetą
perrašyti
lūžusia ranka.
Nostalgija yra tokia relikvija,
į smėlio laikrodžio trachėją lašanti.
Tai – žirklių geležis,
rūdijanti
ir telefono laidą kerpanti
nuo užpernai,
kad nepaskambintum
neatsiprašiusi, kad
aš pamirščiau tavo telefono numerį.
Nostalgija yra,
kad pasityčiotų
visi, kas laiko šlovinimu
netiki.
Nostalgija yra tokia relikvija,
kiek pavėluotai besiveržianti
citatomis,
juodų suknelių
prieblanda,
sonetais.
Nostalgija – tai antkapių malda
už mus.
Nostalgija yra tokia relikvija
Groteskiška,
kvėpuojanti ir vaikštanti.
Nostalgija yra tokia relikvija,
kurios nėra
***
šilkverpis verpia
šilumą šilko
tykiai trapiu žvilgsniu
o ir pats yra
akių formos
šilkinį tvarstį
sulūžusiai verpstei pagydyti
narsto nedrąsiai
žvilgsniu dosniu
kad tik nesužeistų
ir nesusižeistų
į savo šilku dekoruotus
beržo sūpuoklių namus
kad neįsileistų
ir šilumą skleistų
ir šilumą skleistų
į mus
***
baltas kraujas
negyjančiu chalatu
laša
laša
po lašą
laša
baltas kraujas
ir
tu
ir tu
ir aplinkui
balti vitražai
kupini nerašytų
klaidų
***
dar vienas
rugpjūtis
kažin ką pajutęs
mažiausiai ištyrinėtoje
kūno atkarpoje –
nuo vienos ausies
iki kitos
paauksuoto auskaro
iškritusios akutės
kurioje telpa
visas mano
makrokosmas
ir tu ten telpi
visas
kaip apmaudu
***
Atgal
