Poezija
02.01. LIETUVOS VARDAS
ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS
Nešu kaip deimantą Tėvynės vardą
Karštuos delnuos ir gelmėje širdies,
Nors svetimšaliai bandė jį nekartą
Ištrinti amžinai iš atminties.
Bet Lietuva kaip švyturys spindėjo
Pro ūkanas ir negandų bangas,
Atlaikiusi audras, nelaisvės vėjus,
Išlaisvinusi kojas ir rankas
Iš pavergėjų pinklių ir grandinių,
Iš priespaudos ir tremtinių kančių...
Pavasario šaukliai paskelbė žinią,
Kad laisvė žengia jau žingsniu plačiu.
O Lietuva - tiktai septynios raidės -
Žvaigždėm žėruoja toliuose melsvuos.
Kaskart garsiau su pagarba nuaidi
Visam pasauly vardas Lietuvos.
LIETUVOS ŽEMĖ
Žemė Lietuvos - tai milžino širdis
Su šimtais arterijų ir venų.
Ir džiugu, kad pulsą jos kasdien girdi
Ir jauti, kaip gyvastis sruvena.
Ji žavi žydrom akelėm ežerų
Ir piliakalniais sakmėm apklotais,
Ir šilais, išmargintais takais žvėrių,
Ir sodybom, apkaišytom sodais.
Ji - garsi darbais ir protėvių drąsa,
Ginant laisvę, saugant gimtą kalbą.
Ji kaip motina su meile ir šviesa
Glaudžia prie krūtinės mūsų galvas.
Atgal
