Poezija
01.24. LYRINIAI EILĖRAŠČIAI
Albinas DEGUTIS
GERAI, KAD NEGIRDI
Kaip ilgiuosi kelių mylimų,
jų nepasiekia jau mano kojos,
pasiilgau skausmingai namų,
kur jaunystei dienas paaukojau.
Nebeliko romantikos tos,
niekas jau manęs ten nebelaukia,
laikas pasakos neatiduos,
man uždėjęs šiandieninę kaukę.
Jau seniai nebėra ten tėvų,
kurie saugotų gimtąją gūžtą,
nebeliko pėdų ten savų, –
ak, kaip greitai gyvenimas dūžta!..
Kaip toli aš dabar gyvenu...
Tik sapnai savo fonduose mena
vaiko atmintį žingsnių anų,
jie tiktai man vieni nepaseno.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Metai slepiasi mano širdy.
Ji kone Tavo amžiaus jau tapo.
Tai gerai, Mama, kad negirdi,
kaip verkiu aš prie Tavojo kapo...
SENA DAINA
Ant kalno karklai siūbavo...
Lietuvių liaudies daina
Ant kalno karklų augant neregėjau,
tačiau folklore jų visur gausu
ir tu supi šakas lanksčiai jų, vėjau,
ir kalbam suvalkietišku balsu.
Tava daina man iš basos vaikystės
ir šiandien primena anuos karklus.
Naivioj fantazijoje išsivystęs
jų posmas žodžiams dar ilgai paklus.
Ir tu vis netikėdamas tikėsi
brangiu ir artimu širdies balsu,
kad karklai tie siūbuos aukštai pavėsy,
nors šiaip jų pievų pakraščiuos gausu...
* * *
Ratą mintys kaip gandras apsuka
viršum mano tėviškės kluono
ir žavioji vaikystės pasaka
kvepia vėl man Mamytės duona.
Vėl vaikystė basa sugrįžta
ir regiu savo mažą kiemelį
ir jaučiu šiandien tolimą ryžtą,
kuris ranką paduoti vėl gali.
Ir jis rūpesčius vaiko veda
į svajonių pasaulį platų
ir, apsukdamas gandro ratą,
iš aukštai jauną senį mato...
* * *
Esu barkūnas pakelėj prie griovio,
dar laiko žagrė aplenkė mane,
tad daugel metų ten įaugęs stoviu,
pusiau budėdamas, pusiau sapne.
Atkaklios šaknys žemėj įsikibę
ir kūnas atželia kasmet kantrus,
nes jo gajumą ir jėgos stiprybę
tu, mano žeme, girdai nuolatos.
Ir aš, tau ištikimas ligi šiolei,
jog grūdini jėgas gimtoj šaly,
kad man, lietuviškojo lauko žolei,
prigijus meilė tėviškei gili...
* * *
Čia sunkios, čia vėl linksmos
man painiojasi mintys.
Kol kas trapus, bet linksiu
ir kojos viltį mindys.
Kur ganos raidės baltos
kur laukiantys arimai,
kur Dievui skamba maldos
ir tu prie kryžiaus rymai.
Trumpėja dienos – šliūžės,
mat kelio galas matos,
manas pėdas užbrūžins
eilių negudrios natos...
* * *
Aš atpratau jau visiškai rašyti,
o jaunos mintys grįžta atgalios
ir jų jausmai neišsakyti šitie
dar vis kilnoja graudžiai vartelius.
Ir kas iš to, kad dūstu pavėlavęs,
gal pusamžiu, o gal ir dar daugiau?
Subrendau gaigalu apsiplunksnavęs,
mat laisvu stilium per dienas plaukiau.
Pakampėj vegetuoju visą laiką....
Taip ir esu nesuprastų jausmų,
kurie mane kaip šeškas paukštį laiko
ir graužia sąžinę neužbaigtu teismu...
NIEKO METAMORFOZĖ
Manęs darnebuvo
Alyvos žydėjo...
Salomėja Nėris
Manęs nebebuvo ir aš nebijojau,
nes Niekas tūnojo tylus ir tamsus,
nekeldamas džiaugsmo ir jokių pavojų –
be melo,
be galo,
pradžios ir tiesos.
Tas Niekas tylėjo,
manęs nemylėjo,
tik skriejo atomais kažkur erdvėje,
o Saulė jam švietė ir žvaigždės žydėjo,
bet aš neregėjau
to visko, deja.
Tik aš nežinojau, kad irgi ateisiu,
iš Nieko pavirtęs mažu žmogeliu,
kartu su gyvybe įgausiu daug teisių,
kuriom dar lig šiolei naudotis galiu.
Bet šmėkštelės lyg meteoras padangėj
man mano gyvenimas ir niekada
nejusiu, kad Žemėj buvau apsilankęs,
tik neš mano Nieką tamsoj planeta.
Kiti virs atomai žmonėm ir vėl džiaugsis
iš Nieko atėję gyventi namo,
nes Dievo stebuklų stebuklas didžiausias
globos juos visus čia savu gerumu.
Taip suksis šis ratas aplink didį Nieką,
kol liks Visata su mūs Žemės karstu,
tik žvaigždės plaukuos jos pustys juodą sniegą
ir tirps tarp galaktikų pirštų
karštų – – –
LAIKINUMAS
Viskas gyvenime laikina –
laikina visa žmonija,
visus amžinybė sveikina
keliaujant į mirtį su ja...
Čia laikinos pievos ir upės,
laukai ir miškai dideli,
laikas viskuo pasirūpins
Ir nieko pakeist negali.
Laikina visa žemė mūsų
su savo žavia gamta.
Palaimintoj pasakoj mūzų,
žūtin ritasi planeta!
Šeši žemynai ir jūros,
ežerai ir aukšti kalnai,
karštos dykumos, sniegai purūs –
nieko nebus amžinai.
Visi mes gražiai iškeliausim,
kartų kartos ištirps nebūty,
išnyks pasauliai galiausiai
galaktikų praryti.
Kitur gims vėl nauja gyvybė
keisis feniksai ir pelenai,
nes jie mirtyje visad slypi,
bet tu to nenumanai.
Ir ratas šviesmečiuos tolinas
gyvybės tąsos laikinos,
iš tolo atrodantis molinas
bekraštės Visatos delnuos.
Todėl laikinumas atgijęs
amžinai suks tolybių ratus
ir mūsų žmogiškos žymės
milijardmečiuos pasikartos.
Laikinumas niekad nemiršta,
tik virsta bendru substratu,
jo atomų gyvų visur tiršta
ir jie lekia tolybių ratu.
Dėl to laikinumas vis gema,
kad vėl numirtų, tačiau
jo prasmingą dievišką dramą
suprasti protu mečiau.
Jokie fantastai nežino,
kur pradžia ir kur pabaiga, –
dar neišrasta laiko mašinų*,
nes mintys stingsta staiga...
––––––––––
Knygą „Laiko mašina“ („The Time Machine“) 1895 m. sukūrė anglų rašytojas, fantastas Herbertas Velsas.
* * *
Kad ir pasenę – būkime jauni,
užtraukim dainą, kad aplink skambėtų,
tada gaji bus mūsų giminė
tikrų, o ne verkšlenančių poetų!
Išveskim mūzas šokti rateliu, –
pavasariu plaukai jų visad kvepia,
apsvaikim pienių vynu tuo žaliu,
gėrėkimės jų grakštumu nustebę.
Tik tikintys optimizmu svaigiu
įveikia negandas kaip šiltą vilną,
žvilgsniu žibučių mėlynų akių
gyvenimą matydami prakilnų.
Nebūsi sotus duona niekada,
jei tu daugiau nepastebėsi nieko,
jei ta pati pabodusi gaida
bus monotoniškai sausa patieka.
Tiktai jauna širdis su patosu
krūtinėje augina sėklą brandžią
ir stengiasi ji iš jėgų visų,
ir pergalingai atradimą švenčia.
Tad likime jauni mes kaip daina,
ir skriskim į planetą neregėtą, –
ribų juk menui niekad negana,
jei ugdo jis dainuojantį poetą.
PABAIGOS NETURINTIS DARBAS
Tai gražiai sijoja Laikas mus grasus,
girnos sunkios smulkina, versdamos į miltus.
Nepaliks nė vieno. Sužiaumos visus.
Išrikiuotos eilės jų maišų vis pildos.
Šitas darbas vyksta čia be pabaigos –
dieną, naktį, žiemą, vasarą žmoniją
tai smagiai šienauja dalgis tas baugus –
giltinė besotė dieną naktį ryja.
Bet kiti vis gimsta. Džiaugiasi maži.
Rodos jiems, kad viskas tęsis taip be galo.
Pasaka visus juos pakeri graži,
kolei teismo nutartį jie atlikt privalo.
Žinom ir suprantam. Manome tiktai,
kad tai vyks negreitai... Mąstome ką kitą,
tačiau girnos sukas, trindamos lėtai,
traukia mus į gerklę, gilią išžiodytą...
* * *
Gerai, kad daug kvapnių gėlių –
jos man kaip meilė šventos,
vienodai jas visas myliu –
gražuoles iš legendos.
Dievulio sukurta gėlė –
eiliuotojo kolegė
ir prasikalst jai negali,
nes jinai viską regi.
Ji jaučia skausmą visada
nes žmones ji supranta,
gėlė – tai fėja nekalta,
kuriai dainuot man lemta...
POEZIJOS PLANETA
Nukakt į nuostabią Poezijos planetą,
savaime aišku, gali nebe kas, –
tokių žmonių tarp mūsų esti reta,
bet visad verta išbandyt jėgas.
Šis skrydis būna visiškai kitokis,
nei įprastųjų kosminių laivų,
ten daug kūrėjų, na o čia žinokis
tik vienas, bet užtat baugiai žavu!
Ten vadovauja kolektyvai gausūs,
tačiau pavojai slypi dideli,
o tavosios – eilėraštinės dausos,
kurias pasiekt drąsiausiai
vis gali.
Ir skrisi ten, kur sąmonė vairuoja,
kur vis nauji atsiveria keliai, –
pats sau konstruktorius, pats sau herojus
ir skrydis visad baigsis stabiliai.
Tik sėsdamas į laivą susikurtą,
maršruto nežinosi niekada
nes tik apytikriai suvoksi, kur ta
slaptinga, mūzų užburta, vieta.
Užtat įveikęs plunksnos meno kelią
žavėsiesi keistuoju peizažu,
kuriuo nemokamai visi gėrėtis gali,
kur visada viliojančiai gražu!
EDUARDUI MIEŽELAIČIUI
Poetas kūrė dieviškas eiles,
fantazijos pasauly pasiklydęs,
svaigias it meilė, kaip dangus gilias,
ir jų dėka jisai patapo didis.
Poetas ilsis po didžių darbų,
bet posmai Jo mums kilnų kelią rodo.
Jo karalystėje svaigu ir aš skubu
iš ten vis semtis žydinčią paguodą.
Poetas tas – nepaprastas Žmogus,
dievų apdovanotas gėrio burtais,
ir Jis ilgai mus savo lyra guos
ir kvies po vėliava Jo nuostabiąja burtis...
DU SATYRINIAI EILĖRAŠČIAI
1. SENIAI RAŠYTO EILĖRAŠČIO
LYG IR ŠIOKS TOKS PAPILDYMAS
Aš esu zakristijos pelė,
man kiekvienas šešėlis įtartinas, –
nereikli, pasislėpus, tyli,
nes vis rodos, kad katinas
artinas.
Krebždenu
tarp spintelių senų
ir mintu trupinėliais nuo stalo,
taip vargingai, kukliai gyvenu
vegetavimą nelegalų.
Riebios žiurkės brangiam sandėly
ryja viską, kas ten sudėta,
tiktai aš, užguitoji pelė,
nemiegu, man baugu na ir... gėda.
Nieko bendro su jom neturiu,
bet valdžia visada mane skriaudžia
ir įstatymų kumščiu svariu
dažnai skaudžiai
vis baudžia
ir baudžia.
Mat valdžioj tupi žiurkė pikta
ir mane, tą bažnyčios pelytę
(antstolės akiniuota
kakta),
stengias gyvą suėst ir praryti!
Tokia mūsuos tvarka amžina –
didis mažą visur visad teisia, –
seimo žiurkių godi pamaina
kelia grėsmę pelių tautai baisią!
2. EILĖRAŠTINIS LIURBIS
A. B. K.-1
Eilėraščius jis kepa lyg blynus.
Deja, jų valgyt niekam nesinori.
Tas patiekalas baisiai neskanus,
gramu net nepadidins posmų svorį.
Matuoja grafomanas skiemenis visus,
žodynais apsivertęs iki kaklo, –
iš kur „kūrėjui“ tiek kvailos drąsos?
Akiniai niekad neišgydys aklo !
Per telefoną renkasi rimus,
visus pažįstamus įkinkęs į kūrybą,
žodžius visaip dėlioja neramus,
o jie neklauso – griūva, puola, kliba.
Minčių nėra. Sausi it stagarai,
parazituojantys kaip beržo pintis,
tie žodžiai surikiuoti negerai,
temoka viens kitam po kojom pintis!
Epitetai klaikiausiai iškošti,
o juk jis savo disonansu odę kurpia!
Pilnėja blynų atgrasi lėkštė,
parodydama valgytojams liurbį.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O Dieve mano, saugok nuo tokių
menkystų arogantiškos kloakos dvoko!
Jokių jausmų ir prošvaisčių jokių,
geriau grožėtis jau karalium nuogu!
*
Atgal
