Poezija
01.18.Eglė - Tėvynė
Zuzana Stunžėnienė
Egle, eglele, kas pasodino
vėjų pagairėj liūdną tave?
Egle, eglele, kas užaugino
ant plyno lauko
prie Nemunėlio
po ryto žvaigžde?..
Ką šakos glaudė rudenio vėjuos?
Ką sausio šalčiuos nuo speigo gynė?
Kam mūšy kritus vainikus pynė..
* * *
Stovi eglelė lig pat debesies -
rasom žaižaruoja
Žvaigždelei nakties,
Supas delčia
Ant viršūnės žalios ...
Prie Nemunėlio eglė vis oš,
Lliūdesį žalią laukui dainuos...
Žodis broliui tautiečiui
Tylos minutę mąstome.
ar galime tylėt,
kaip įšalo žemė tyli?
Jau tylėt nėr kada.
Pasibelsk į tautos likimą,
priglausk prie širdies
savo protėvių skausmą
ir išniekintą žodį,
ir pavergtą darbą.
Nesuklupdamas nešk
savo vėliavą šventą, tą,
kur protėviai nešė
per kovą ir kančią.
tik neduok svetimiems
savo beržo ir upės vingio,
ir žydrynės dangaus
tik neduok svetimiems...
Atgal
