Poezija
01.12. MANIFESTAS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Sugriaukim skaldančią ribą.
Nesantaika - tai liga.
Vienybėj mūsų stiprybė,
Vienybė - mūsų jėga.
Mes esam sesės ir broliai.
Vienos mes šeimos vaikai.
Lyg gintaro mes karoliai.
Sugrįžk, jei mus palikai.
KAIP BALTIJOS KELY
Sustokim. Susikibkime už rankų,
Kaip tąsyk. Tąsyk, Baltijos kely.
Mes nebijojom priešų nei patrankų.
Ar šiandien pakartoti tai gali?
Jie žudė. Žudė šaltą sausio naktį.
Paskui šlykščiausias melas - "tai savi".
Bet mes žinojome, kad laisvės vėl netekti -
Geriau mirtis. Ir likome gyvi.
Nesistebėkime, kad ne visi išėjo.
Dar daug jų liko. Pakeistais vardais.
Jie mūsų žemėj per ilgai viešėjo,
Todėl dar tikisi, kad vėl bus kaip kadais.
O mūsų didžiadvasiškas naivumas -
Ant jų malūno pilamas krioklys.
Neišsisklaido nuodijantis dūmas.
Ir nežinia, kas dar iš jo išlįs.
VILKAS AVIDĖJE
Avies kailį apsivilkęs
Į avidę slenka vilkas.
Kai avim mekent pabandė,
Vilką priėmė į bandą.
Rytą - tvartas išguldytas.
Vilkas dingęs. Ot banditas.
Nors ir kailį užsivilko,
Laikas avį skirt nuo vilko
AUKSO PUODAS
Jei laimėčiau tą aukso puodą,
Išsivirčiau jame sriubos,
Bet kai niekas man jo neduoda,
Aš vistiek nematau bėdos.
Sriubą virti gali ir samty.
Bus nedaug, bet labai gardu.
Nereikės net su šaukštu semti,
O sriuba bus aukso vardu.
Atgal
