Poezija
01.11. TYLA
Kęstutis Trečiakauskas
Baisu, kada į šauksmą tavo
Atsako vien kurti tyla.
O gal kas nors tik koketavo,
Gal pasislėpęs kur šalia?
Šaukiu dar kartą. Vėl nė garso.
Matau, tušti tie kambariai.
Gal pats aš sau ką nors ištarsiu.
Ir būsim dviese. Bus gerai.
BŪKIME VERTI
Po tais skliautais žvaigždėtais esam gimę
Ir amžiams prie šios žemės pririšti,
Tik gerbkim, saugokim gimtos šalies likimą,
Ir būkim vardo, Laisvės jos verti.
Vilioja mus burtažodžiais klaidingais
Išsižadėt šventos tėvų kalbos,
Bet kas tik patikės, tas sveikas dingęs,
Jis prie bedugnės - nebūties ribos.
AR BUS SVARBU ?
Neverkit, kad visi išeina,
Namai vistiek tušti neliks.
Ar bus svarbu, kokia jų kaina,
Už kiek parduoti juos sulygs.
Namus nupirks. Jie bus parduoti.
Kaip žemė, medžiai ir vanduo.
Tai kam, tai kam tuščiai raudoti?
Namų nėra. Širdy ruduo.
KAIP VISKAS PAPRASTA
Dažniausiai klausimas yra ir jo atsakymas.
Bet apsimetinėti irgi paranku.
Tad disputai - tik pasakėlės sekamos,
O jų esmė - aš reitingus renku.
Kaip visažinis koks arba fakyras
Iš skrybėlės trauks triušį už ausų.
Žiūrovas patiklus ir nepatyręs,
Tikės, kad viskas vyksta iš tiesų.
Kaip viskas paprasta. Tik fokuso betrūksta.
Bus darbo, duonos, viešpataus tvarka.
Ir vėl balsuojama - net dūmai rūksta.
Vėl apsikvailinta. Kas kaltas - VRK...
GERAS VAIZDELIS
Jeigu jokių dažų nėra, tik suodžiai,
Tai kaip paveikslas gali būt spalvotas?
Ne dailininkas kaltas ir nereikia žodžių,
Pamirškime teisėsaugą ir kvotas.
Juk ne prieš plauką, paplaukiui paglosto,
Ilgiausią procedūrą suvaidina,
Tačiau, kaip žinome, nėra ramesnio uosto
Už tą, kuri jie senatim vadina.
Tas kyšių milijonas - jau senovė.
Net ir žiniasklaidai tema greit nusibosta,
Tad vėlei veržiamės alkūnėmis prie lovio.
Gal net į patį prezidento postą.
KUR TU, ČIKAGA ?
Kur tu, kur tu, lietuviška Čikaga?
Tiktai bažnyčia, kapinės... Kur tu?
Tai ne Pilėnų šventos ugnys dega,
Tai sielos bando keltis iš karstų.
Bet nėr gyvų, Nėra namų kam ginti,
Kaip maras, ginęs juos iš Lietuvos,
Užplūdo svetimi vaikus auginti.
Namus atidavė. Be teismo, be kovos.
Amerika, Amerika, tavim šventai tikėta,
Ar tu apgynei, ar buvai teisi?
Kodėl krauju vėl buvo sumokėta?
Tėvyne Lietuva, nors tu dar gyveni.
LYGYBĖ
Kad gimsta visi vienodi
Ir lygūs - visi pliki,
Tai mokslas mums tarė žodį,
O tu juk mokslu tiki.
Tik gimsta jau princas ar vergas.
Kas rūmuose, kas patvory.
Kitoks jų angelas sargas.
Bet tu tikėti turi.
Tikėt, kad mokslas neklysta -
Lygybė nuo prigimties.
Jei lydi tave kiaulystė,
Pats kaltas, kad taip jauties.
Visi juk esame gimę.
Vienodi. Lygūs. Pliki.
Ir patys kuriam likimą.
Tai kaip? Ar mokslu tiki?
AUKOS NESKAIČIUOJAMOS
Neapykanta ir Meilė tiktai miega.
Bet nubudusios jos vėl sukils.
Nesutilps į alfą ir omegą,
Dvikovoj jos niekaip nesutilps.
Sako, Romą padegė Neronas,
Geidęs tik pasigrožėt gaisru.
Kaltas dopingas? O gal testoteronas?
Ar iš ateities atklydęs GRU ?
Pamirštas holodomoras, holokaustas,
Tai klaidelė. Tik menka klaida.
Suicidas, sąmonę sukaustęs.
Tad ir žudosi. O gal tiesiog mada?
Jau bereikšmės begalinės aukos.
Jau skaičiuojamos ne jos, o pinigai.
Daug baisiau infliacijos sulaukus.
O jei miršta... gal ne taip blogai?
Atgal
