Poezija
08 12. Lūpų dygsniai
Algirdas Pilvelis
Išniro gluosnis
iš vakarinio būvio.
Po tylos uostu
atodūsius pakasus
nurimo rūko jūra.
***
Šakotos vėtros
per aukštą lają ritas.
Ant žievės laiptų
lietus suklupęs krito
bučiuoti žemei kojų.
***
Į kaitrią naktį
atodūsių prisnigo.
Vien baltos pusnys
į mano vyzdžius smigo,
vėl paglosčiau jazminą.
***
Iškilo sruogos
virš žalio skliauto skruosto.
Stygas spalvoju
šakos jausmu šakotu
po slyvų violetu.
***
Putotas gūsis
bučiuoja vėjo bangą.
Vanduo įkanda
ir smėly lieka randas
sekundę paskaudėti.
***
Jausmus galandu
į ašaros varveklį.
Užšalęs žvilgsnis
sekioja vyzdžio naktį,
kol tamsa nenubunda.
***
Į niekur slenka
manųjų stygų ramstis.
Paskendęs garsas
akustikoj nubunda
ir atplaukia per tylą.
***
Rimuoju tylą,
pinu į garsų pluoštus.
Vynioju mylias,
tarsi papėdėn dangų
būčiau nuleidęs vangiai.
***
Arčiausios griūtys
krūty sugaudžia baugiai –
ašaros trupa.
Tarsi pernykštis vynas
svaigias kibirkštis skelia.
***
Savaitės grynos
šukuoja vėjo laiką
šakų šešėliais.
Buki sapnai atklysta,
iš aklinų tamsybių.
***
Išblėso žolės
vos tik nužvelgus šieną.
Akliausią pėdą
ir vėl nudurs ražienos.
Rytoj būtis ims pūti.
***
Už sniego glūdi
Mėnulio kaktos spalvos.
Toks pilkšvas siūlas
pririšo tamsą niūriai
prie atspindžių bangelės.
***
Tyloj siūbuoju
išjudinęs guvumą.
Ant šilko siūlo
pasikabinus jūra
siekia aukščiausio ritmo.
***
Į debesėlio
mintį kylantis skliautas
kryžiuoja žaibą
baltai žybsinčiu klyksmu.
Ir vėl žvaigždė siūbuoja.
***
Laukiu žuvėdrų
ištroškęs balto klyksmo.
Sniegu tuoj tapsiu,
jeigu tik bangos suklys
dėl juodo nakties sunkio.
***
Sekundžių skausmas
ridena ciferblatus
po mano sielą
be jokio laiko rato,
tarsi aš būčiau tuščias.
***
Vos tik užmiegu,
akys atranda aukštį.
Debesies sniegą
per greit išvaiko paukštis,
išsrėbęs saulės pievą.
***
Išgrynintoji
kentėjimuose forma
skausme įrėmins
randuotos sienos jausmą,
sukandžiotą vinukais.
***
Randuotą vėtrą
nuoga rodyklė raižo.
Žaibų aštrumais
pati save galanda,
kol dar griausmai nebunda.
***
Išpurtau rūbą
baltais mėnulio pirštais.
Ir vėl nuogiausia
ranka, tamsoj užlenkta,
paglostė įtampos trūkį.
***
Vėles sugėliau
gėlo smėlio ašarom.
Prarastas amas
lizdeliuose kukuoja
dulkelėm nubarstytas.
***
Papuoštas kvapu
kiekvieno lašo krytis
į saulės žiedą.
Žiedadulkėj - geltonoj
ugnies duonoj paklystum.
***
Šukuoju naktį
išblėsusių stygų mintim.
Skambalioja sagtys,
atrišusios tamsumą.
Dvasios tropika gesta.
***
Sunokęs gruodas
kiekvienam speigui savas.
Akmuo po skruostu
įšalą pasidėjo
speigams kandesniems bręsti.
***
Glaustosi sniegas
prie akustikos skruosto.
Miegas numiršta
vos man guolį palietęs
šalčiausiais ledo pirštais.
***
Meluoja aukštis,
kad jau praskrido paukštis
pro mano širdį,
nors oras jau ištirpo
balzgano rūko skrydy.
***
Meluoja valtys
krypčių bangas raižydamos –
paviršių plėšo
vien ašakos medinės.
Sudrisko žvyno žvilgis.
***
Išbarsčiau žvynus
tartum smulkias aguonas.
Byru raudonas.
Siūbuoja mano skrydį
rausvas aguonų vėjas.
***
Išskrido oras
iš baltos tylos nakties.
Perlai - grobis
vien žvaigždėtos praeities,
nugulusios mūs skruostuos.
***
Į tūkstantmetį
įnikusios rodyklės
šakneles įleis
į ciferblato meilę,
kol aš rūkau sekundes.
***
Jonvabaliuose
saulė žvaigždynais mirksi,
nušviečia nakties
žingsnių kryptį į dugną
pro vėjo slinkties tinklus.
***
Ne ten pataikė
priešrudeninės rūdys.
Kalno kaktoje
ugnies ranka sugrojo
pasiklydusias spalvas.
***
Kam man žvaigždynas -
mėnuliu pasiklosiu.
Kiekvieno žvilgsnio
apipiltą kibirkštį
dangus savaip gesina.
***
Debesis užges
vos prašviesėjus tylai.
Vandens nebebus
užpilti skliauto skylei.
Aš būsiu kiauras lietus.
***
Prakiurus migla
žibučių spalvą nubrauks.
Vieno purslelio
neverta akustika -
tik todėl akmuo groja.
***
Ne akmuo guli.
Po žvaigždės skrydžio sunkiu
žingsniu išgręšiu
neartos nakties juoką.
Prislėgs rudenio spalva.
***
Išskrido rankos.
Prisilietimų kryptį
nupiešim dangui.
Niekad neliestas dūmas
lizdelį susuks delne.
***
Žibute piešiu
sau po kojomis dangų.
Kada nors išgers
visas mėlynes rankos
ritmu vis dar spalvotu.
***
Tuoj apsirengsiu
žaibo trenksmo drabužį,
languose slėptą.
Akustikos pabelstas
pats tampu stiklu.
***
Akmenį skinu
iš pulsuojančio ryto –
nepakeliamas
žvaigždėto apkloto sunkis.
Turėsiu tapti sraunus.
***
Ne žemumose
kalno dūžis skinamas.
Varpan pamerksiu
kiekvieno šlaito lūžį
ir pats paslankus tapsiu.
***
Pačios srauniausios
ne mano nakties jūros.
Pursluose dulkę
po bure išdžiūvęs radau -
tokią pat kaip aš sūrią.
***
Spalvina mane
neišsijotos pūgos.
Iš žvaigždės tinklą
smulkiam baltumui kūriau,
kol vis dar dugnu buvau.
***
Kalnų pribiro
į aukščiausiąją mintį.
Viršūnės taškas –
akustika įkopus.
Dabar jau gali mirti.
***
Debesis gieda
prieš pat lašelio mirtį.
Ne sėklos krinta
į nesuartą vatą –
akustikos negirdžiu.
***
Pabirų naktų
svorio dar neužgydė
atvira ranka.
Blausiausios žvaigždės pilas
nuo mano nuožulnių pečių.
***
Badauja mintys
dar neišradus vyrių.
Aš pats girgždu jau
po tom senom alyvom
radęs ašarų daigus.
***
Ašaras laužau
blakstienų mostų dūriais.
Į nuogą skliautą
pasiųstą žvilgsnį kūriau
iš iškirsto žvaigždyno.
***
Samanų skrynios
užrakins mano būtį.
Toks švelniai žalias
žingsnio ilgumo skrydis
per užraktų sunkumą.
***
Riboja šviesą
įrėminti šešėliai,
išsiurbę naktį
į savo juodą strėlę,
žvaigždėms nudurt paskirtą.
***
Iš saulės pintas
mano akelės vanduo
spinduly gimsta
tik ugniai duriant orą
karštais jausmų spygliukais.
***
Sukūriau spyglį
iš dar nebūto medžio.
Pats žieve tapsiu
paskraidintas aukštybėj,
siuvinėtas saulės pirštais.
***
Debesies ilgis,
malūnais privyniotas
ant vėtros pirštų,
diktuoja žaibo žybsnius
šaltiems prisilietimams.
***
Įpūstas sunkis
per tavo kaktos burę.
Išaušus vėjui
tuščiausios mintys pučias
iki šešėlio dydžio.
***
Pasruvo skrydžiai
virš pašaknių bedugnės.
Sparnai užtvindė
sakų pripiltą jūrą -
bangoms teks susilieti.
***
Prakiuro oras,
atodūsių pripiltas,
kai skliauto tiltai
vėl prisipildė smilgų,
iš vakaro sūpynių.
***
Kai sparnas miršta,
ne lūpom keliu orą
į plunksnos aukštį
priskinti obuoliukų
iš žalio Saulės uosto.
Atgal
