Poezija
08 10. Mano kelionės
Marija Tebėraitė
Deja...
Tais vakarais, kai maištą paskelbia širdis
Skubu langus užverti,
Kad tik nieks neišgirstų,
Kad tik nieks nesuprastų,
Jos žodžių dar neišrėktų....
Gatve praeina daugybė žmonių
Daugybe širdžių nešinų.
Aš nežinau, ar jie laimingi,
Aš nežinau - gal nuodėmingi,
Deja, aš to nežinau.
O jeigu širdys... visų... staiga
Manąją supras, manąją išgirs,
O Viešpatie, dar išmaldos duotų!
Arba supratę sušuks kimiai,
O aidas nuskambės per visą miestą...
Visuos languos užsidegs žiburiai,
Triumfuos pralaimėję širdys...
***
Gražiausi žodžiai pasakos,
Nuoširdesni – maldos
Įtikinančios ašaros
Tik - vaikiškos raudos.
Paguoda seka gailestį
Ir murzina ranka
Pasmaugia skausmo priežastį
Akimirkai, deja.
Pirkliai prie kryžiaus prikalė
Pašventintas tiesas.
Turgavietėj prie kryžkelės
Susirenka minia.
Ji grobsto, maino, perkasi,
Išdžiūstančias versmes,
Kad tik pagirdyt gailestį,
Kad nusiplaut rankas...
***
Būtasis laikas
Taip nelauktai, taip netikėtai
Būtasis laikas grįžo pas mane
Sakytais žodžiais apdulkėjęs,
Išlikęs vien tik faktų visuma.
Kad būtų bent žaizda, pajust galėčiau
Užpylus valgoma druska,
Bet praeitas gyvenimo etapas
Įvertintas kaip tuštuma...
***
Vienatvė
Vienatvė ranką ištiesia
Pirmam besutiktam –
Ir savo rūbo - ilgesio –
Išsižada ilgam.
Išmeldusi akimirką,
Bet likusi nuoga,
Vėl šaukia draugą – ilgesį,
Vis siela išrengta.
***
Sugrįžkit į gimtinę
Sugrįžkit į gimtinę, broliai,
Iš vakarų ir iš rytų,
Aukšti bažnyčių bokštai moja,
Klausytis vakaro maldų.
Tai netiesa, kad mes įbridę
Į melo, nevilties marias,
Kad nėra išeities iš liūno šito,
Kad nyrame į pragaro gelmes.
Dar stovi kryžiai pakelėse,
Dar elgetai nukrinta moneta,
Nušluosto ašaras našlaičiui skarmalėtam
Ne tik gegužės saulėta ranka...
- Sugrįžkit į gimtinę, broliai,-
Jus šaukia Vakaro varpai,
Ir lyja žiedlapiais žvaigždėtais
Soduos iš ilgesio išplaukiantys rugiai...
***
Laikas
O prieš mane sustingęs laikas
Be rytdienos, be ateities,
Kažkur nublokš bevalis vėjas,
Nepaisant virpulio širdies.
Kalnai svajonėse suspindi,
Snieguotu amžinu miegu,
Tenai išliko mūsų pėdos,
Pavirtę amžinu ledu.
Kalnų vanduo, kurį bučiavom,
Ištroškę nuo kuprinių šilumos,
Dabar turbūt jau nukeliavo
Prie Paukščių Tako dykumos.
Ruduo visus lapus nudraskė,
Išblaškė kaip svajones neramias,
Gal dar surasiu savo taką,
Kuris į lygumą išves...
Atgal
