Poezija
10.15. PASVEIKINTA BŪK
Kęstutis Trečiakauskas
Pasveikinta būk šimtmečio sulaukus,
Tėvyne Lietuva ir Lietuvos tauta.
Pasidabravo amžius Tavo plaukus,
Bet Tu - jaunystė, ateičiai skirta.
Bus šventas amžiais Tavo Atgimimas,
Neris ir Nemunas tekės širdy.
Garbingas teko Lietuvai likimas,
Kad kalbą gimtąją lyg maldą vėl girdi.
Kudirkos priesakai nušvies mums platų kelią,
Įaugome į žemę ąžuolais.
Mylėkime ją žydinčią ir žalią
Su jos laimėjimais- didingais ir kukliais.
ČIA MANO NAMAI
Čia mano namai,
Aš čia gyvenu,
O tu gyvenai
Po pelėdos sparnu?
Suaugo jos ūksmas
Su žodžiais nakties
Ir tikras stebuklas-
Ne vienas jauties.
Tik ūbauk , pelėda,
Padėsiu aš tau.
Paukščiu būt ne gėda-
Seniai supratau.
ĮMIGO PALANGA
Gal tyčia, gal netyčia
Sapnuojas Antigonė,
O Palangos bažnyčioj
Vidurnakčio vargonai.
Einu į seną parką,
Ten pušys dar nemiega,
Ten sargas daro tvarką,
Lyg šluotų baltą sniegą.
Bet šiąnakt juk nesnigo,
Juk ne žiema, o vasara.
Jau Palanga įmigo-
Skaidri skaidri kaip ašara.
TIK RŪPESTIS
Jau viskas išopėjo,
Jau išmirė savi,
Ir mus pamiršt jau spėjo,
Nors mes dar čia, gyvi.
Bet jau nereikalingi,
Jau kaip seni daiktai -
Paliegę ir sulinkę.
Tik rūpesčiai. Tiktai.
BALTŲ ŽEMĖ
Ištrypta ir neapsėta
Prūsų žemės lyguma,
Net palaidoti nespėta-
Verkia kryžkelėj mama.
Baltų žemė. Prūsų kapas.
Bet neliko net kapų.
Lyg nuo ašarų sušlapęs
Liūdi klevas. Taip kraupu.
Net vardai,vardai numirę.
Piktžodžiauja svetimi.
Ar girdi mus, baltų vyre?
Ar tiki dar savimi?
NORIU JOTI
Vakaras prie jūros palei Karklę.
O dangaus skliautai tokie kraujuoti.
Noriu joti. Pabalnokit arklį.
Pabalnokit arklį - noriu joti.
Ne arklys čia žvengia.Tiktai bangos.
Gęsta saulė skęsdama į jūrą.
Tūkstančiai žvaigždžių po visą dangų
Arklio akimis į žemę žiūri.
SERVANTESO AKIMIS
Tik Molio Motiejus,
Tik Mikė Kvailelis.
O jis - Prometėjas,
Vis ginantis šalį.
Jau nekalba - rėkia.
Bet kas gi jį girdi?
Kiti atsiriekia
Ir duonos, ir širdį.
O jam - netgi trupinio.
Lašo nelieka.
Ar kas pasirūpino
Saugoti Slieką?
Jis aria. Tik aria.
Kiti ėda vaisių.
Nė velnio nedarę,
Nedavę net teisių.
JUK ŠAUTI NEBANDĖM
Nežydi bijūnai. Ir meilė jau serga.
Ir laikas ligotas. Tik slenka, tik senka.
Pamiršom, kad turime amžiną sargą.
Ir strėlę juk turim. Ir lanką. Ir lanką.
Nejau mes netaiklūs? Juk šauti nebandėm.
Ir amžino sargo prakalbint nedrįstam.
Palikę save, mes atėjom į bandą.
Ir jau atgalios... atgalios nebegrįžtam...
ATSIVERK MAN
Atsiverk man, širdie, atsiverki, naktie,
Mes be galo ne tie, mes be galo ne tie.
Nei pirmyn, nei atgal -
Abejojam - o gal?
Bet jau vakaras jau,
Nors į rytą ėjau,
Tai padėk man, naktie.
Mes ne tie. Mes ne tie.
SUOLAS
Tik sėdim. Ant vieno suolo.
Nei giminės, nei draugai.
Ir kalbamės, tik iš tolo,
Nes gąsdina ir nagai.
Ir dantys. Ir net kanopos.
Ir dūris aštrių ragų.
Į karo kelią įkopus,
Ar galim draugaut? Vargu.
NETEKTYS PRIMINS
Argi kam rūpėjome,
Kai nėra savų?
Nematau skambėjimo,
Negirdžiu spalvų.
Nepradėtas baigėsi,
Judesys stovės,
Tik drąsiausi baidosi
Sąstingio srovės.
O į viršų krentame
Žvelgdami žemyn.
Kad iš laimės kremtamės,
Netektys primins.
