Poezija
07.11. TAI NE TEMIDĖ SERGA Ironiškos pastabėlės
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Satyra eina pas stomatologą -
Kažkas jai , vargšei, išmušė dantis.
Satyrai skauda, liūdna, baisiai bloga-
Nebesikandžios jau, nesikramtys.
Bet poliklinikoj ji pastebi Temidę-
Ir tai išbadė užrištas akis.
Net su raiščiu ją plūsdavo išvydę,
Vis keikė, kad ir ką bepasakys.
Kamputy Humoras kaltai akis nuleidęs,
Toks rūškanas, be jokios šypsenos.
Jau ,sako, greitai jų žurnalą laidos
Ir už kažką kažkas nedovanos.
Po suolu bailiai slepiasi Teisėjas.
Jo togą apdergė žiniasklaida visa.
Atseit,garbingo žodžio netesėjęs,
O jo verdiktai - klaikūs, netiesa.
Prie lango veidą slepia Prokuroras-
Jį kaltina, kad piktas, kad žiaurus.
Subliuško lyg išėjęs būtų oras,
Kaltinamieji skelbia jam karus.
Policijai, ir tai susuko skrandį,
Visi tik puola- kaip čia būt sveikai.
Tai to, tai šito ji atseit neranda,
Prieš ją suižūlėjo net vaikai.
Bet, pasirodo, čia visi, kas Teisingumą
Suskato gint įstatymo vardu,
Praradę ir sveikatą, ir orumą,
Prie geldos liko. Pikta ir graudu.
Tauta lyg burną užsisiuvus tyli
Ir netiki nei Teise, nei Tvarka.
Nors renka tiktai tuos, kurių nemyli,
Bet kaltę visad meta VRK.
O juodas Ekonomikos Šešėlis
Biudžetą ėda jau beveik viešai.
Ir Kontrabandos šunkelis pašėlęs
Valstybei drebia: vėl tu prakišai.
Korupcija, ta kekšė neraliuota
Kažkaip vis prisišlieja prie valdžios.
Visur jai stalas, jai visur paklota,
Net STT už nosies pavedžios.
Kokia čia velniava, kad vis negali
Pritrėkšt tų parazitų ižūlių,
Kurie tik kraują siurbia, žlugdo šalį,
Lyg erkės lenda iš visų galų.
O gal Tauta gyvent taip nusipelno,
Kad laukia, kol apgins valdžia, kiti,
Tačiau pati nesiima nė velnio,
Tad atsakas- mes patys ir kalti.
Prieš chamą vergiškai akis užmerkiam,
Įveikti kyšiais bandome slenksčius,
Vokeliais džiaugiamės, o pensija- jau verkiam
Pirmiausia reiktų bausti mus pačius.
Ant mūsų sprando kas tik nori joja,
Lyg mulkiai tikim klerkų plepalais.
Užpuola šmikiai dirbantį artoją-
Ir mes jiems pritariam, ir tikim, po galais.
Aš juokavau. Tai ne Temidė serga.
Satyra neplombuoja dar dantų.
Visi mes turim sąžinę kaip sargą,
Kodėl išduodam ją? Nesuprantu.
Nejaugi iš tikrųjų esam veršiai?
Ar tik skerdykloj protas atsibus?
Žiopsodami pirmyn neprasiveršim.
Gyvenimas, supraskit, nuostabus.
Paimkim už ragų save. Paimkim.
Ir širdį, sąžinę paimkim į rankas
Ne svetimi. Mes patys to sau linkim,
Tada mums joks kenkėjas neįkąs.
Šaukiu aš Tautą. Ir, deja, ne pirmas.
Kiek galime napaisyti klaidų.
Kol žiopsom, priešas suka savo girnas
Ir visad laimi teršdamas už du.
Atgal