Poezija
06.29.Saulės laikrodžiai
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
O saulės laikrodžiai nebylūs be šešėlio,
Ką jie parodys, kai tamsa užklups?
Kažkas gal laiką skubins, gal pavėlins,
O gal tik niūrios nuotaikos užklups?
Ateik, naktie. Aš noriu sužinoti,
Ką ką sielos laikrodis parodys, ką sakys.
Sau neatleisčiau, negalėčiau dovanoti,
Jei nepažvelgčiau laikui į akis.
Įrašas monetos gurte
Yra kita medalio pusė,
Monetos gurtas. Neskubėk.
Jei patiklus naivuolis būsi,
Neteksi žemės ir garbės.
Ne viską dar susigrąžinom.
Ir praregėjom ne staiga.
Tačiau kaip poterius juk žinom:
Vienybėje- tautos jėga.
Karališka žvakidė
Vežu iš Krokuvos šią bronzinę žvakidę,
Tikrai karališką, nors ji anos tik kopija...
Net muitininkai ima abejot išvydę ją
Ir vertindami bando pakyloti ją.
Tuomet ir pamaniau- o kas originalas?
Vertingas tik todėl. kad Vavelio pilėnai
Uždegdavo ją ant puošnaus karaliaus stalo,
Bet šiandien jų jau turime ne vieną.
Tai gal ta kopija taipogi tobulybė?
Ir neprastesnė nei ana, karalių menėj?
Uždegsiu ją aš vakarą vėlyvą,
Tegu po šimtmečio mane kaip tą karalių mena.
Vieškeliai
Susiraizgė vieškeliai kaip siūlai
Žaidžiančio kačiuko suvelti,
Niekas jų išpainioti nesiūlė,
Dieve, patys esame kalti.
Kur bevestų takas arba kelias,
Bėgančius nuo skausmo, nuo raudos,
Ko jis vertas, jei sugrįžt negalim,
Čia, iš kur išėjom kitados.
Jei tie vieškeliai ir tie keliai klaidina
Kaip žaltvykslės pelkių ir raistų,
Kur nuves jie, einantys nežino,
Liks tik aidas tolių prarastų.
Tiesa elementorių
Ta banali tiesa elementorių,
Kad iš kiekvieno grūdo medis gims,
Nenoriu duoti įžado, nenoriu,
Ne priesaika nuo klystkelių apgins.
Aistra ir polėkis už protą galingesnis,
Silpnesnis už save tiktai žmogus.
Į pragarą nuves jį duonos kąsnis,
Nes čia tik Žemė. Žemė, ne dangus.
Nejaugi sapnavau
Susapnavau, kad aš žuvis, kad nardau.
Paskui- kad paukštis, kad aukštai skraidau,
Paskui buvau tiesiog akmuo be vardo,
Kad aš žmogus, nubudęs supratau.
Ilgai ilgai gulėjau atsimerkęs,
Nesuvokiau, ar saulė greit tekės
Ir išgirdau, kad tas akmuo jau verkia.
Ir paukštis tas... Bet kas tuo patikės?
Nejaugi sapnavau ir atsibudęs,
Kad vis dar paukštis aš ar tas akmuo?
Kas tą regėjimą, tą pojūtį paliudys,
Nebent tas paukštis, kur sparnu pamos.
Pakinta viskas
Pakinta viskas- Dievas ir Šėtonas,
Ištikimybė, meilė ir dora.
Kitoks šventyklų chorui duotas tonas,
Kita ir Žemės sverto atsvara.
Prasmės netenka posakis barzdotas,
Ir sniegas gali juodas būt tikrai,
Kaip tuščias dar tik vakar žodis duotas
Ar melas išsakytas atvirai.
Kas pranašauja nebūtį ir galą,
Kas nežabotai tvirkina visus?
Tačiau prie paskutinio teismo stalo
Stos niekšas ir teisuolis. Kas teisus?
Atgal
