Poezija
05.30. Juodoji lelija
JAUNIUS KULNYS
1.
rodosi jau į padus įsigėrė
tas aštrus ir krauju apšlakstytas
balto vieškelio dulkių kvapas
rodosi esu šimtakojis
lėtai ropojantis
į mirties kedrų slėnį
pagal muziką ratų dunksėjimo
per prasmegusiųjų atodūsius
raudas ir giesmes ir sopulį
kurs užliejo mane ir tave
ir juos
nuo dangaus iki žemės
ir atgalios
2.
moteris basa – kaip lunatikė – akys
ir kojos sugeltos – žybsi žaizdų sopuliais
plaukai palaidi
su kūdikiu – lyg iš Testamento – ant rankų
šitame painių kelių labirinte
kiekviename žingsnyje pralaimėjimo slogutis
įrašytas šimtmečiais dūluojančios taigos
ošime – dunda griaustinis
lyg norėtų paneigti būsimą amžiną tylą
lyg bandytų paneigti
kūdikio verksmą dabar
3.
pro aukštus mėnesio vartus
išplaukia
sidabro debesis
su juodųjų lelijų darželiu –
skinkite kas pakeliat rankas
Atgal
