Poezija
05.15. IŠ MŪS BŪTOJO LAIKO
Jonas Staliulionis
Pavasaris, ir vėjas plaukus draiko,
Sodely vyšnios baltos nuo žiedų–
ateik iš mūs, būtojo laiko,
ateiki šaukiu aš vardu.
Ateik iš pakrančių saulėtų,
su Guostelės krantų žiedeliu,
ateiki graži ir mylėta
ir atneški man pievų gėlių.
Ateik, atbėk iš pokario jaunystės
su žydinčia rugiagėle plaukuos–
tai vėl takeliais užmirštais nuklysim,
o tavo juoką miškas atkartos.
Ir dideli gimtos sodybos medžiai,
ir žiburėlis tėviškės lange,
ir pašnabždės legendą gražią
subridę meldai sodžiaus ežere.
O ežere žydės lelijos baltos,
ir meldai mūsų paslaptis kuždės,
ir vakaras tylus, ir bus nešalta,
tik žvaigždės vandenin žiūrės.
Tai ateik iš mūs būtojo laiko,
Ateiki, šaukiu aš vardu–
lai gegužė tau garbanas draiko,
ir plaukuosna prikrinta žiedų.
XXX
Man akyse gimtinės peizažas
su Alėcos žaliais krantais,
ir man dažnai sapnuojas akys gražios,
ir piemenaitės palaidi plaukai.
Ir krantuose prabėgusi vaikystė,
ir mūs jaunystės ežeras Švenčius,
ir taip noris, noris dar sugrįžti
į audringus pokario laikus.
XXX
Išgalvojau šventovę prie upės,
išgalvojau pakrantėj medžius
ir meldžiausi po medžiais suklupęs
į senuosius lietuvių dievus.
Išgalvotą medį vėjas supa,
ir mėnulis įžiebia žvaigždes,
o namai nuo kalno žiūri upėn
pro akis miestelio stiklines.
XXX
Lyg per patiestus pievoje audeklus
pareinu takeliu į namus,
o pakluonės kūdroj žąsys maudosi,
o sodyboje taip šilta ir jauku.
Vėl po medžiais sėdžiu ir džiaugiuosi,
ir krūtinėj daros vis šilčiau–
vakaras tylus, prie namo uosis,
palšas rūkas šliaužia nuo Švenčiaus.
SENOVINĖ TĖVYNĖ
Ir žiūri ežero dugnan mėnulis,
praplėšęs šydą debesų–
pakrantėj akmenys didžiuliai
dar nuo ledynmečio laikų.
Kada ir kas sustūmė šitus kalnus,
ir atrideno akmenis lyg mamutus,
o ežeras lyg milžiniškas delnas
dar mena ūkuose nuskendusius laikus.
Tolima senovinė tėvynė,
nugramzdinta amžių miglose,
vis sapnuoja milžinų gadynę
ir piliakalnius su arijų dvasia.
Ir tuos barzdotus kunigaikščius
į viršų iškeltais kardais–
istorijon atėjo aisčiai,
pašaukti pagoniškais vardais.
O pakrantėse stūgauja vėjas–
tai ne vėjai, o protėviai šneka,
gal jie sako, iš kur mes atėjom,
kur gyvenom prieš tūkstančius metų.
XXX
Tai iš vaikystės, iš alksnynų krašto,
iš tų upelių, klonių, ežerų,
iš motinos audimų raštų,
pakalnėje pražydusių linų.
Iš tos mergaitės balto kaspinėlio,
iš tos obels, palinkusia šaka,
iš Baltijos, iš kopų smėlio
krislelio gintaro su aistiška dvasia.
Iš tų mielų gimtinės sentimentų,
iš tavo nuotraukos, pageltusių laiškų,
iš mūsų meilės jausmo švento,
iš tų laikų, kai buvome kartu.
PIEMENAITĖS UGNELĖ
Vis vaikystę prie ežero mena
karklų krūmai nuskendę rūkuos–
piemenaitė ugnelę kūrena
mano gimtojo kaimo laukuos.
Man jos juoką miškai atkartoja,
ir takelis nubėga laukais,
įsižiūriu–ant akmeno stovi
piemenaitė lininiais plaukais.
Tik tas krūmais užėjęs takelis,
atminimai seni gal paguos–
piemenaitės išblukus skarelė
vis baltuoja prie šulinio rugiuos.
Dar sapnuojas mūs paliktos brydės,
ir ant kalno užlipę namai–
jau tik mano vaizduotėje žydi
po jos langu balti jazminai.
XXX
Skaičiuoja laiką laikrodžiai nebylūs,
kiek jo dar liko- nežinia?
mėnulis pateka, vėjas nutyla,
tik žvaigždės atsispindi ežere.
Ateik jauna iš to laimingo laiko,
ateik su atvirukais, su laiškais-
tegu birželio vėjas plaukus draiko,
ateik takeliais mūsų išmintais.
Išnirk iš atminties, išnirk iš rūko,
iš tų seniai skambėjusių dainų,
ateiki per siaurų gatvelių bruką,
graži dar nenukirpusi kasų.
XXX
Medinės pilys virsta pelenais,
išmiršta nukariauti prūsai-
tas aisčių kraštas, ištrintais vardais,
seniai istorijoj suklupo.
Gal vis dar teberauda vaidilutės,
gal vis ramovėse senų dievų dvasia–
jau tiktai vėjas marių bangą supa,
ir karžygiai, užmigę pilyse.
XXX
Atslinks ledynai, akmenys didžiuliai
su svetima šaltų kraštų dvasia,
ir patekės iš karto du mėnuliai,
degs šaltos šviesos žvaigždėse.
Iš žvaigždžių atėjom į šią žemę,
po mirties sugrįšim į žvaigždes,
tik tai žvaigždės amžinai gyvena,
žvaigždėse gyvensime ir mes.
Ilgėsimės gal žalio žalio lapo,
vandens mėlynės, vyturio giesmės,
ir parugių vosilkos trapios
mums akyse atsispindės.
XXX
Kur išėjo jotvingiai, notangai,
neapgynę nei dievų, nei žemių,
ar dar mato iš dausų per langą,
tas pilis, kur aukštą dangų remia.
Kur ugnelę amžiną kūrena
nužudytų vaidilučių vėlės,
ką joms ošia ąžuolynas senas,
ir ką šnabžda didvyriai Pilėnų.
XXX
Ateina vakaras, ir saulė laidžias...
Ilgi šešėliai gula nuo klevų,
o prieblandoje tavo mielas veidas,
Ir atminimai dingusių laikų.
Gal dar pareisiu takeliu per pievas,
gal dar surasiu tavo vardą ant žievės,
bet dainos tos ir mūsų jaunos dienos
prabėgs, nutils ir niekam nerūpės.
Ir liks tik netesėti pažadai,
seni laiškai, pageltęs atvirukas,
žvyruotas kelias ir žali beržai,
ir tavo nuotrauka išblukus.
O tie seniai prabėgę metai,
ir tie laiškai su tuo mielu vardu
lig šiol jaunystės sentimentus slepia,
bet jau dabar gal tai nė nesvarbu.
Atgal
