Poezija
07 27. Šalele mano
Algimantas Daugėla
Šalele mano,
Nebuvai taip niekad
Politikų nuvarginta ir
Oligarchų prislėgta.
Nors SAUSIO TRYLIKTOJI,
Rodos, buvo tiktai vakar,
O šiandien vėlei
Kitažemiams įkeista.
Klaiku žiūrėt,
Kada dėl aukšto posto
Aukotas milijonas,
Paskolintas iš FSB.
Palūkanų jie gali
Net su tankais atvažiuoti,
Ir kur šalele dingsi,
Jau patirtis yra.
Juodžiausias melas
Aukštoje tribūnoj,
Jau tapo geležine taisykle.
Ir kur tiktai beeisi-
Vis biurokratai ir korupcija;
Neduosi - negyvensi,
„Atsidėkoti“ reik visur.
Tai ar ne laikas, žmonės,
Vėlei susitelkti
Kaip tomis SAUSIO DIENOMIS,
Apginti mylimą šalelę -
Dabar jau nuo savųjų,
Kaip baisu!
***
Aktualijos
Protingo vyro būta,
Kurs pasakė:
Jei leidai užsiropšt
Vienam ant sprando -
Nežiopsok,
Nes jau eilutė susidarė,
Ir teks tau asilo dalia
Nešioti kitą,
Tik ne savo.
Jei būsi tvirtas ir budrus,
Laiku numesi
Šitą naštą,
O dar geriau -
Neleiski niekada,
Kitam sėdėt ant
Savo sprando.
Taip buvo
Vytauto garsiais laikais,
Ant sprando LDK
Juk niekas nesėdėjo,
Ir mūsų sostinės sava,
Nei vienas kitažemis
Neminėjo.
Praėjo garbūs
Tie laikai,
Beliko vien tik atminimai.
O mūs žemelę
Metų daug engė,
Trypė, kas galėjo.
Galiūnų būta daug ir
Įvairių:
Vieni brutalūs -
Priešai atviri,
Kiti apsimetė draugais,
Mat, tvarką jie atėjo padaryti.
Tik tikslo būta vieno čia -
Žemėlapį savaip
Pasitaisyti,
O kiek prisikentėta,
Kiek aukų, ir
Kartais jau atrodė -
Kad iš naujo nepakilti,
Bet žodis LAISVĖ
Buvo toks svarbus
Ir toks galingas,
Nes jį tauta visa
Vienu balsu pasakė.
Tauta beginklė,
Bet drąsi.
Ji laisvės dainomis
Šalelę išvadavo.
Todėl dabar
Budriems reik būt
Ir išdidiems,
Juk jau ne vienas
Mums į sprandą
Žiūri.
Atgal
