Poezija
07 20. Dulkės bokštuose
Algirdas Pilvelis
Debesis ošia
po mano rūko vartais.
Tik akustika
sugėrė baltų skliauto
grotų virštonius.
***
Po sniego delnu
tik ne mano šiluma
juodžemį geria.
Išgulėton duobutėn
debesėlis sukrenta.
***
Nuprausęs dulkę
vanduo akmenin teka.
Tarp mano žingsnių
tarpupirščiuos ašara
smiltelėje sudygo.
***
Pamiršta spalva
prasiskverbs iš žibutės.
Tik vėjas lizde
spindulio šaką suka
žiedo lukštui įdurti.
***
Sudilo diena
mėnulio kaktos venoj.
Jau nebe balta
nakties burna paslapčiom
šiaurinę žvaigždę kramto.
***
Sniegą sukramčiau
delno raukšlelių krumpliais,
kol baltai varva
manojo sapno sula –
pernykšte snaige virstu.
***
Į dulkės bokštą
nuogu žingsniu įlipsiu
nakties žvejoti,
reto juodumo vyzdžiu
pasišviesiu sau mintį.
***
Ugnį delnais pilk
į juodą skliauto sterblę.
Anglies geluonis,
prisilietęs prie pirštų,
žaidžia degėsių kvapu.
***
Užgeso oras
vos žiedui nusiritus
nuo balto pūko,
kuris debesy užtruko
truputį atsikvėpti.
***
Metafizikon
įstrigo sapno strėlės.
Vibruodamos,
dūsaudamos nuskrido,
suardė skliauto ribą.
***
Vien žalčio siūlą
delčion įvėrė žvilgsniai.
Pro mano sapno
rimtį prašliaužęs oras
kaktoj bangas sukėlė.
***
Sodinu plauką
ant savo nuogo žvilgsnio.
Žilumas šlama.
Šilkinių siūlų rimtis
žaibo sapną atspindi.
***
Blakstienų skrydis
neaplenkė sekundės,
tik ciferblatas
laiku matuoja mirtį
minties užgožtam rėme.
***
Bemintę stygą
į spindulį įkėlėm,
kol dreba anglys.
Praaušo sparno skrydis
virš bundančių jazminų.
***
Teliūškuojasi
skrisdamas saulės pienas,
sapnuoju garą
debesysna pripiltą.
Iš kur tas juodas sniegas?
***
Uždėjau rankas
ant sapno rievės linkių.
Paglostyt žievę:
šiurkščiausiai nakčiai lemta
po pumpuro sprogimo.
***
Tamsa susprogo
skliautams atrijus žvaigždę.
Šešėlis gęsta
vos tik pamatęs blyksnį
kometos uodegoje.
***
Vaivorykštėje
prisodinau alyvų,
aikštingos spalvos
nebeišgirs kursyvų
įstrižų lašų šlaite.
***
Dainuoja rūkas
ne apie lašo svorį.
Iškilo sienos
nubalintų drobulių
po pragulom miglotom.
***
Vanduo – miglose.
Paklydo mano bangos
po putų burėm.
Paslėps delnų pakrantės
savaitės ilgio randą.
***
Išbrido erdvės
iš debesuoto rėmo.
Spindulių samtis
paukščius susėmė skliaute.
Sukėlė plunksnų vėją.
***
Blakstienos laižo
plieninį grotų stiklą.
Vielinės mintys
supynė svorio rėmą
žvilgsniu išpjautam langui.
***
Paklydo žingsniai
rasotame sniegyne.
Sekundėm sninga,
kai stoviu po žvaigždynu
nuogas mintis išbarstęs.
***
Smilgos kasytes
plėšia pašėlę vėjai.
Laibas žaibas
balina žalzganą dangų –
žvaigždynai virs ražienom.
***
Liūdniausias dūžis.
O akustikos varis
tylą nudažo.
Pirmykštės saulės rykštės
Tas ąsotėlis - prakuros.
***
Žvaigždynas dulka
nuo geizerinių kulkų.
Vanduo apšaudė
ramų, snaudžiantį skliautą,
vėjas pridraskė skiaučių.
***
Ilgesio mėlis
užpylė minties skliautą
tuščiom sekundėm,
subadęs žvilgsnio smėlį
dar neužklojo žvilgsnio.
***
Žvaigždyno kraujas
baltai užpylė vyzdį -
vos išsiritus
kometoms iš nendryno
siūbuot kažkur už Saulės.
***
Išmaudžiau Saulę
baltosios nakties saujoj.
Auksu pratrūko
spindulys pro karštą rūką
ir apalpęs nuvyto.
***
Banga nuvyto
man dar bure netapus.
Sapnuoju sniegą
ištirpusioje smilty
susižvejojęs nieką.
***
Šešėlio ilgį
pasimatuos blakstienos.
Ne žvilgsniui grotas
nupieš rodyklių smilgos
sudrebinusios juoką.
***
Tamsa vibruoja,
virš kiekvienos bangelės
iškilo putos –
rikiuos plunksnuotą orą
žuvėdrai atsidusti.
***
Atsidus sniegas,
vis dar neišsprūdęs
iš mano šalčio.
Tik balto delno lukštas
save į snaigę mėto.
***
Į veido pievą
tik strazdanos snigo.
Bučiavom šieną.
Už šiltos tavo pusnies
drugeliams teks iširti.
***
Smilkinio duobėj
bučiuoju Saulės pėdas.
Šviesos prižiro
į mano žingsnių sniegą
atitrepsėti aušrai.
***
Sapnuoja žvaigždę
tamsiausias Saulės kampas,
paslėpęs spalvą.
Neužmigusios naktys
spindulio dagtį suras.
***
Tamsa per trumpa –
kosmoso nepasiekiu
kometų pirštais.
Žvaigždynas per daug tirštas,
bandau žvilgsniu praskiesti.
***
Banga medinė
dar neužpylė smilčių.
Aušra anglėja,
kol kopos perpranta
netikro vandens mintį.
***
Apvalus dangus –
aš riedu skliauto bėgiais,
parankėj oras
užsiaugino sparnus
mano sunkiui iškelti.
***
Aštrių sekundžių
adatom praskiestas žodis.
Užsiūtą tylą
subadė laiko ylos –
galės raidės alsuoti.
***
Debesis uždus
vos išsiritus snaigei.
Varveklio dūris
į jautrų skliauto plautį –
ir vysta šalčio oras.
***
Akmuo nuvyto,
kai aš sutrypiau smiltį.
Gležnus daigelis
kietą pilkumą laiko
ant požeminio kraigo.
***
Perkaito mintis
vos man užkūrus sniegą.
Praaušo tamsa
žvaigždės sielą nutvėrus.
Snaigės varva iš nieko.
***
Raukšlėtos tiesos
mėnulio kaktą rauko.
Baltai galvoja
naktinis Saulės randas
apie rytojaus mintį.
***
Raukšlėtas rytas
dar neišsiritusiam
pavasariniam
manojo sapno ritmui
parinko šviesų lukštą.
***
Nuskintas sniegas
nuo mano balto delno.
Varveklį gersiu
vaivorykštėj nutupdęs
kiekvieną šalčio mintį.
***
Atšalo šiurpas,
sudrebinęs kiekvienos
aušros gimimą.
Iš debesų šulinio
atsigeriu švelnumo.
***
Švelnumas lieja
prisilietimų mirtį.
Šalčiausias delnas
pridengė odos rimtį
raukšlėtos tiesos oru.
***
Neišfiltruotų
seilių monologuose
išgirdau purslą
išsiritusio žodžio
iš tyliausių pelenų.
***
Plunksnelės žiba,
vietoj sparnelių peiliai.
Debesį kerpu
neišgaląstu skrydžiu.
Pats save sudalinu.
***
Supyliau džiaugsmą
į jazmino rieškučias,
subėriau spalvą.
Toks baltas alsavimas –
kiekvienos šaknies gausmas.
***
Gaudžiančią šaknį
basomis pėdom girdžiu.
Ką smilčiai sakė,
vašku neužrašyta
ant mano korio dugno.
***
Suskambo siūlas,
vos tiktai įsipyniau
stygas į plaukus.
Ne vėjui groju bangą
pamėgęs svaigų aukštį.
***
Nė vienas sapnas
sujudėti neišdrįs,
kai akmuo noksta
juodam žaibui blyksčiojant
po šviesiom Saulės kojom.
***
Nunokęs rūkas
išgėrė Saulės sielą.
Koks pilnas lašas
šiltų savaičių sniego,
pavirtusių į pieną.
***
Kurapkų šienas
užklojo mano pievą.
Aš plunksna žydžiu,
rudumą pasidėjęs
po šaknimis snapelių.
***
Pelenų skrydį
snieguoto plauko dūris
staiga nutraukė -
vos Saulei išsiritus
iš strazdanotos jūros.
***
Nuvyto sniegas
vos prisilietus gėlei.
Išdegins spalvos
šalčiausią Saulės strėlę
skaidriausiais debesėliais.
***
Žuvėdros sapną,
įpintą į sonetą,
baltai nuspalvins
išsiravėjęs smėlis -
be smilčių likęs sniegas.
***
Nepraregėjo
kol kas nė vienas dūris.
Rodyklių venoms
bukas spyglys paskirtas –
sapnuoja laikas mirtį.
***
Medus įkopė
į gintarinį laiką.
Korys netiksi,
lipnumą paskandinęs
su nuometais bevaikiais.
***
Tamsa užgniaužta,
kol užsimerkęs veidas,
blakstienos lūžta.
Nesugipsuosi žvilgsnio
pasąmoniniais dūžiais.
***
Sukūriau juoką
iš drebulės drobulės,
suaustos žievės.
Šaknų plaukai padrikę
karstosi po velėnom.
***
Žolė sapnuoja
juodžiausią smilčių gylį.
Šviesa retėja
vos išsiritus kurmiui
iš po šaknų nendryno.
***
Į nendres klojau
savo tiesiausią mintį.
Vanduo neprašytas
išskalbė žodžio rimtį,
kol aš žingsnius nuploviau.
***
Juodmargė aušra
pritrupino boružių
į pumpurėlius.
Žalių daugtaškių prisės
vos tik nutūpus vėjui.
***
Nuvilko sniegą
baltais žvaigždės dantukais
sugižęs skliautas.
Jau nebepasitenkins
baugščios aušros kirptukais.
***
Šviesiausias virsmas
žvaigždyno giesmę pila
į mano sapną.
Pražydusios alyvos
kvapniausią šaknį pina.
***
Nepastebėtas
dar delno raukšlės tirpsmas.
Sutekės mintys
į nemarų sklidinos
žaibų kaktos švelnumą.
***
Naktis pasklido
po šviesų mano tūrį.
Tamsą sugėrė
praviros sapno akys,
kol ritos lukšto rūdys.
***
Kryžkelės randas
ne mano delną pjauna.
Medinės maldos
užpildė tuščią kalną
žaliom pumpurų šukėm.
***
Sudužo sniegas,
vos tik užmyniau žvaigždę.
Per aukštas žingsnis –
mėnulis liečia pėdą
baltuoju savo vyzdžiu.
***
Ne mano vyzdys
vien į mėnulio spalvą
suguldė rūką,
kol šalto vėjo šuoras
prakirto baltą drobę.
***
Siūbuoja smilga
ant mano žilo plauko.
Sudilo žodis
vos man pražiodžius tylą,
erškėčio spygliais grįstą.
***
Sušluoti žodžiai
pralaužė kampo tylą.
Mojuoju toliu.
Nukirpęs sparną žilą
tapau bedvasiu moliu.
***
Sulūžo ugnys
krešėdamos nenoriai.
Pelenuos plaukia
drovus šviesos raudonis.
Pilkai svajoja dulkė.
***
Drumzlina šalna
per šviesą rūką suka
į sniego dulkę,
išartą iš mėnulio
skaidraus varveklio dūriais.
***
Slidžiausias žvynas
krantinės rėmo
lukštą ledu užklojo.
Ražienos jau apsupo
pernykštį šiltą rūką.
***
Sapnus sušlaviau.
Plaštakės baksnoja.
Mojuoju tamsai -
nuogiausios žvaigždžių vėlės.
Linkčioja žaibams dėlės.
***
Susėmiau galvą
ramiom delnų rieškučiom.
Sunkiausia žilė
niūrios tiesos pribarstė,
įplieskė karštį.
***
Odinės mintys
pripildė delno svorį,
tiesom raukšlėtom
nulipdė korio tylą
minčių drevės tamsybėj.
***
Karūną delnui
uždėjusi boružė
guviai kopia sau
lyg daugtaškis raudonas
per delno pievas, klonius.
***
Aukščiausią žiedą
skinu nuo skliauto koto.
Kometom sninga
į mano nakties knygą.
Žaibams teks ją skaityti.
***
Dovanos dulkė
šilkinį nemarumą.
Kol smiltys smilksta,
aš pėdas pasišildau
prie juodo skliauto dugno.
***
Bekvapis žiedas
sprogdina mano lukštą.
Pumpurų svoris
įlenks žaliausią tiltą,
srovenant mano žvilgsniams.
***
Bemiegės bangos
plaka žiliausią purslą.
Bedugnės pirštai
tylią naktį atskuba
kopų klavišais groti.
***
Dryžuotas šienas
įkalino vasaros
sienų karštumą.
Rėmina mane saulė
ražienų adatomis.
Poetas ieško rėmėjų Tanka parengtai knygai išleisti, o taip pat vertėjo į japonų kalbą.
Atgal
