Poezija
03.10. SVETIMA MONETA
Kęstutis Trečiakauskas
Svarbi net ir smulkutė moneta,
Bet kartais ji ne ta, visai ne ta.
Jinai iš kapšo sidabrinių Judo.
Kaip ji į mūsų kraštą atsigrūdo?
Kas patikliems kvailiams ją nuolat barsto?
Ar norit, kad gyvenimas apkarstų?
Ji blizga, skamba- tarsi moneta.
Pažvelkit į reversą jos - ne ta.
NEUTRALUMO KAINA
Istorija, kurią ir liudijam, ir kuriam,
Jau šiandien sužalota netiesos.
Ar turim praeitį, ar jos visai neturim,
Mes apie viską sprendžiam- iš klausos.
Kažkas pasakė, kad visi išmirštam,
Kai kas gandus vis skleidžia- bus blogiau.
Ir siūlo vėl sugrįžt į priešo irštvą,
Esą ta laisvė mus tiktai nubaus.
Ne faktai. Ir ne dokumentai svarbūs,
O tai, ką loja tie, kurie įkąs-
Į mūsų smegenis, į širdį įsiskverbę,
Gudria klasta supančioję rankas.
Juk jau išbandėm neutralumo kainą-
Prieš mirtį likome vienu vieni.
Į žemę ginamą joks priešas neateina.
Ar tu iliuzijom lig šiolei gyveni?
GRAUDU
Juk tiek prityrėm, šitiek išgyvenom,
O mąstymas- vis tiek neįgalus.
Tai gal vanduo, ne kraujas teka venom,
Kad mulkina mus per visus galus.
Vadina runkeliais, kvailiais ir idiotais
(Nors mes verti ir bjauresnių vardų)-
Nesusigaudome, kas pirktas, kas parduotas.
Jūs manote, man linksma? Man graudu.
AR TIE VARDAI?
Juk ne žmogus sukūrė dangų.
Ir žemę šią, ir tas žvaigždes.
Mėnulį, žiūrintį pro langą
Ir tuos, kur giminę pratęs.
Ir visa visa, kas mus supa.
Ar jau atsakymą radai?
O mintys plūsta tartum upė.
Bet ar teisingi tie vardai?
Vardai, kuriuos taip garsiai skelbia
Minia nemokšų išdidžių.
Meluoja jie akis nudelbę.
Aš tikro vardo negirdžiu.
NERAŠYSIU HAIKU
Vėl laukti neturim laiko.
Laukimas- bausmė sunki,
Todėl nerašysiu haiku-
Penki, septyni, penki.
Japonijoj kitas sodas.
Ir žvaigždės žėri kitaip.
Atleiskit, jei kam atrodo,
Kad haiku ką nors pakeis.
O man neatrodo rimta-
Nenoriu skaičiuot skiemenų.
Todėl, jei galit, nurimkit-
Aš- Lietuvoj gyvenu.
Į TENAI
Nežinau, ar manęs neišduosi,
Nežinau, ar manęs neparduosi,
Bet paėmęs už rankos veduosi.
Veduosi.
Į tenai. Vis vedu į tenai,
Kur banguoja žydri nemunai,
Kur negimus nukakt ketinai-
Į tenai.
Ten sulauksim atsakymo- kas
Surakins ar paduos mums rankas.
SKRYNIA
Didžiulę, sunkią, geležim apkaltą skrynią
Kažkas į miesto aikštę atgabeno.
Tačiau iš kur jinai? Net ir valdžia nežino -
Iš Indijos, iš Izraelio, ar Libano?
Žioplių minia apžiūrinėja skrynią.
Kažkokį keistą užrašą įžiūri,
Bet jis per amžių amžius nusitrynė,
Todėl greičiau atidaryt ją turi.
Tik užraktas - toks įmantrus ir keistas.
Bet negi kviesi vagį į pagalbą?
Išlaužt, greičiau išlaužt,- minia įkaista,
Kažkas jau tempia geležinę dalbą.
Ir ima laužt. Nežino tik minia -
Pandoros tai, ar Sandoros skrynia.
LITUANISTIKOS SAULĖLYDIS?
Kai Alma Mater įteikė diplomą,
Kaip paukščiai skridom - drąsūs ir laisvi.
Mes, įrašyti į lituanistų luomą...
O kur jūs šiandien? Kur jūs? Ar gyvi?
Tiek daug profesorių Anapilin išėjo,
Retėja mūsų klegantis būrys,
Bet duotą šventą žodį juk tęsėjom,
Tai kas užmiršti pareigą išdrįs?
Valstybinė kalba. Bet kas ją saugo,
Jei viena rašom, skaitome - ne tą.
Keistų išminčių tuzinas išaugo -
Geriau jau apsiverstų planeta.
Raidyną trim ženklais užteršti nori
(Keista pozicija - dėl slavų pavardės)...
Seneli, Nepriklausomybės savanori,
Baisu, kad Tavo balso negirdės.
Ne Čerčilis, o Churchilis? Kur eina
Archajiškiausioji pasaulyje kalba?
Pamiršim viską - rūbą, šokį, dainą?
Ir liks tik pasaka? Tiktai Alibaba?
ŽODLAUŽIAI
Tyli Protas. Teisybė santūriai
Stebi žodlaužių šėlstančią rują.
Bet už kokią gi nuodėmę turim
Išklausyt, ko nėra iš tikrųjų?
Ar nekaltas jų sapalas? Gaila.
Jis gudriai sumazgytas, nuodingas.
Ak kaip mikliai jie išvertė kailį.
Bet liežuvis - geluonis - nedingęs.
KAS PAGUOST GALĖTŲ?
Kas mane galėtų nuraminti?
Kas mane paguost galėtų? Kas?
Kai pernykštis sniegas šaldo mintį
Ir ledokšniais krenta į rankas.
Ateitis kadų kadais praėjus -
Lyg griaustinio tolimo aidai.
Veltui gaudai rūstaujančius vėjus.
Ko ieškojai - nieko neradai.
IR VĖL MUS KVAILINA
Jie apšmeižė net Marcinkevičių. Justiną.
Apspjaudė Sąjūdį. Ir Lietuvą apspjaudė.
Visas klastos gudrybes išmėginę,
Pirmiausia stengiasi apmulkint "liaudį".
Tiek metų mūsų Gentį prievartautą,
Partinių kvislingų ir sėbrų išnaudotą,
Dabar esą tikrai jau laisvą Tautą,
Grobuoniškai jų šutvei atiduotą.
Jie vėl mus kvailina. Ir perka, ir parduoda.
"Tylėkit, žmonės. Mes už jus kovojam."
Ir tempia viską į savų aruodą,
Atsukę nugarą tikriems pavojams.
Korupcija. Chamizmas. Neteisybė.
Tiesos ieškojot? Greit praeis tas noras.
Kai veikia šunsnukių gauja, tai kaip Valstybė?
Kaip gali būt švarus Tėvynės oras?
Atgal
