Poezija
Bevėjis greitis
Algirdas Pilvelis
Tik amžinybė nesustos
į skruostus bučiuos
žvaigždėm.
***
Suplyšo lūpos,
o žodžiai nešviečia
šešėlių žaismui.
***
Snaudulio liepsnos
artumo skraistėj tėra
kvepėjimas baltas.
***
Sugrįžę sėklos ištirpo,
tyla nepagaunama -
bevėjis greitis.
***
Įkurk gyvenimą
prie vieškelio,
iš dulkių suausto.
***
Vien vėjų takams
širdies rodykle
mojuok.
***
Kas verčia žiežirbas
pulsuot,
tas mamutą užmigt išmoko.
***
Ratas vis gražiau smuikuoja,
vis arčiau širdies.
Mylinti pusė švelniausia.
***
Kaip dabar iškeliaus
pasus išmėtęs
rugsėjis?
***
Kodėl plaka žemę
Saulę teisiantys
lietūs?
***
Pro mirštantį lapą
kelią skinasi
šąlantis laikas.
***
Meile,
tu – lietus
gėlės debesyse.
***
Žiema.
Vargu ar reikia
ką nors bučiuoti.
***
Klastingos naktys
seniai apsupo
iš visų pusių.
***
Į vasaros medžius
primesta
liepžiedžių.
***
Ak, žaibai
ritina ir ritina
ašaras vėtrų veidu.
***
Kai žemės žiedai
užvaldė dangų,
tebuvau žiedadulkytė.
***
Ką vasaros lietui
pasakys
šalnų šerkšnas?
***
Vėjas aukštai
Saulės kardą
iškėlęs.
***
Mažytė paslaptis:
vėjas visada
tik lietumi prausias.
***
Tu nežinai,
kiek vėjų
į Tave sminga.
***
Į tylos viršūnę
ir mes nuolat
kopiam.
***
Visų keliai
susipynę
su vėju.
***
Padangių skausmas
tik vėjui
pažadėtas.
***
Tu tik vienas
gali
Saulei plaukus sušukuoti.
***
Aš šventai tikiu,
šviesą
išsaugojai tu.
***
Nors niekad
motina nebuvai,
tu žinai širdies smūgius.
***
Dangaus mąstymą
įliejo
šiaurės pašvaistė.
***
Lis lakštingalom.
Grožėsies lakštingalų
skrydžiu.
***
Kodėl be jokios atvangos
buvo laižomi
primiršti ratilai.
***
Patrankos perlietos,
bet arklas trenkia
kruvinu paraku.
***
Nusileidęs lig kraujo
gurkšnis virsta
ežeru.
***
Stipriai mylėjau –
visa gerkle
gėrei švenčiausią gėrį.
***
Bučinių paribiu
kadais ir kraujas
nusileido vietoj sapno.
***
Virš stogo kabo
rudens varnų
šūkaliojimai.
***
Susitikus
pjautuvui ir kūjui
ateities harmonija iširo.
***
Ir vyras – begalybė,
panaši į Dievo.
***
Delčia, nupiešta ragu,
atvėrusiu pirmiausia
mėnulišką meilę.
***
Liūdnai išversti
plaukai kita puse
prasmuko išorėn.
***
Moters aukštint
negalima –
sutryps.
***
Aušros ugnimi
nusidūrė
nusilpus naktis.
***
Jazminas
nėra niekad regėjęs
rudens.
***
Į Nemuno juostą
alsuoja
šnervės miglų.
***
Žvynų akutėmis
mirksi sidabras
iš dugno.
***
Visai nepoetiškos
rytais
prakaituojančios žolės.
***
Pelių pėdsakais slenka
alkūnėmis ramstydamasi
kurti tyla.
***
Svarina
gležnas šakas
pernokę paukščiai.
***
Bučiuoja smilgos
seklumom
brendantį krantą.
***
Seklumas trypia
žalios nendrių
kojytės.
***
Linkstančiam vėjui
dainuoja
nendrių švilpukai.
***
Žodis įmūrytas
bežadėj
knygos burnoj.
Skalbia juodi debesėliai
dėmėtą
Mėnulio baltumą.
***
Upėmis prateka
nuogas
žvilgsnio šešėlis.
***
Pūvančiu kvapu
alsuoti nedrįsta
žiūrovai.
***
Kur dabar įtekėsim,
jeigu upėmis
būti nelemta.
***
Ilgo laukimo nebijo
horizontui
smeigiantys bėgiai.
***
Belaidė tamsa
slepia
sirpstantį žaibą.
***
Niekada nepabels
net blakstienom
įrėmintos snaigės.
***
Balos veidrodėlyje
nekvepia
mirštantis žiedas.
***
Glostyk žiedadulkę,
ant griuvėsių
rastą.
***
Nuo pat pirmo žingsnio
duobėn
amžinybė kviečia.
***
Šimtasiūlė meilė.
Vatinė
prisiminimų banga.
***
Monetos nesužydės –
jei aukso
neturėsi...
***
Iš žydrų dangaus akių
pasičiupau
tavo kūno spalvas.
***
Išdidžiai šnabždi:
su dviem guzais
vakar vištiena
tebuvo.
***
Ir visą laiką stebėk
energijos varpus.
***
Laukdamas mirties
begalę trieilių
parašysiu.
***
Kur man surasti vėją,
kurs sustiprino Dievą
many?
***
Sapnuos mane kutena
niekieno nesugautas
vėjas.
***
Vėjas skaičiuoja
žvaigždes,
kol jos ima kristi.
***
Kaip dažnai
pavagia vėjas
tavo lūpas?
***
Sapnų balsas –
vėjas
amžinasis.
***
Buvau baigiamoji
ilgesio
sekundė.
***
Mūsų gyvenimas
nerimu
užterštas.
***
Pasiūlyki išgerti šilto pieno
iš molinės
širdies.
***
Tu išsaugojai Dievą,
kol jis žiede
buvo.
***
Jį nužudė miegas,
bet liko gėlė –
sapnai.
***
Vyras ir žmona – obuolių liepsna.
Medžio delnai –debesys
dvasios smegenyse.
***
Į akordą įspausta neviltis
viduj prisikėlusi,
atodūsiais į smilkinius kyla oru.
***
Ištark skaudų „sudie“,
palengvinsi prosenio kančią,
jis įsiliejęs į tamsą.
***
Pabusk, žeme, pabučiuot
iki juodos gėlės patekėjimo,
kai po kolona atsigulsiu.
***
Taifūnas –
tai ašaros,
į žiedą gūrančios.
***
Krenti – kyli
kaip jūra skenduolė
bangų nelaisvėj.
***
Koldino vienuolyne
laikas abejingas
piligrimų kelionėms.
***
Kretingos pranciškonai
Gedimino kalno skrydžio
šaukias.
***
Vėjo kalnai
nuolat žemę
užgriuvę.
***
Į ką siela rodo,
ten pradeda šuoliuoti
protas.
***
Nekvėpuodami gulim
mamuto pasąmonės
žieduose.
***
Piktos moters kelnaitėse
gyvatiškai įverta
gumelaitė.
***
Mėnulio veidrody –
klastinga
Baltijos gėlė.
***
Ji – tai tu.
vėsios rudenio
šviesos.
***
Ramia galva audroj
apmesk savo mirties
planą.
Atgal
