Poezija
08.08. Svajonė miršta paskutinė
Eugenija Strazdienė
Svajonė miršta paskutinė
Mes vėl ir vėl susikuriame Dievą,
Tik tokį - kokio reikia mums...
Vėl atgailaujame ir puolame
Į glėbį, kuris atleidžia, o ne baudžia..
Susikuriame savyje ir baisiai skubam
Gyventi, klysti ir mylėti,
Nukrist, sudegt ar nutylėti,
Kas šiandien skaudžiai žeidžia mus...
Svajonė miršta paskutinė –
Viltis sužimba lyg žvaigždė
Danguj Aušrinė...
Apie gerumą
Atleiskime klaidas,
Kurias padarėme ir darom
Vieni kitiems, net sau –
Per nežinojimą, nenorą
Ar apsileidimą...
Apsidairykim - dar mūsų
Žemę Saulė apgobia ir šildo –
Kiekvieną rytą žadina,
Karštu šypsniu sutinka...
Pažvelkime - priimkim meilę
Ir artumą, kurį mums siunčia –
Dalinkim jį kitiems
Ir sau krislelį pasilikim,
Kad būtume truputį geresni...
Ta šiluma pasklis, sušildys
Pilką visumą aplinkui –
Savų klaidų nebekartosim,
O mintys - tarsi Saulės
Užgims kitokios –
Geresnės - nekasdieniškos...
Kur dulkės sėda ant asfalto –
Daigelis liaunas prasikals...
Nerimas
Raudonas purpuras, balta spalva –
Aplinkui kaupias juodas nerimas...
Kasdienis poelgis piktų žmonių
Sugniuždo ir menkiausią norą...
Sarkazmas veržias per kraštus,
O juodas purvina baltumą –
Tik ką pražydęs žiedas
Greitai tampa murzinu
Dėka apgaulės ir pavydo,
Nesutelpančių į menkiausią
Žmoniškumo ribą...
Bevertis klausimas kodėl? –
Užgožia visą trapią sielą
Vėl tapdamas didžiuliu klaustuku...
O baltas angelas dar skristi bando –
Jėgas paskutines sukaupęs...
Degutas juodas kraupiai varva –
Košmariškas kontrastas angeliškam
baltume...
Atgal
