Poezija
08.04.Sakmė apie vienatvę
Kęstutis Trečiakauskas
Na štai, atsiribojau nuo visų,
Pasaulis liko ten, už namo sienos.
Dabar jau atsiskyrėlis esu,
Tarsi vandens į burną prisisėmęs.
Nei radijo, nei televizoriaus, nei telefono.
Kompiuteris? Elektros čia nėra.
Ir viskas aklina. Iš lauko jokio fono,
Net ir širdis pasauliui uždara.
Ir maisto, aišku, rūsyje užtektinai,
Čia pat turiu turtingą biblioteką.
Net tamsta taip gerai negyvenai,
O man smalsu pažvelgt, kaip laikas teka.
Laimingas gyvenau be veidrodžio, be laikrodžio,
Net nežinau, kiek šitaip gyvenau.
Tik stebino, kad niekas nebeldė ir po langais nevaikščiojo,
Ir kiek praėjo metų - nežinau.
Atvėriau girgždančias duris į lauką,
Į svetimą pasaulį išėjau.
Bet niekas niekas ten manęs nelaukė,
Praėję buvo šimtas metų jau.
Nė vieno artimo žmogaus seniai nelikę.
Ir aš jau niekam nebeįdomus.
Įšvydęs veidrody tą pačią barzdą, plikę,
Vėl sugrįžau į paliktus namus.
Dar šimtui metų...
Eglė žalčių karalienė
Ar ir vėl broliai dalgiais tave užkapos,
Ar ir vėl neatplauksi balta pieno puta?
Kaip tu ten, šalto Baltijos dugno kapuos,
Kaip man žemėj gyvent, kai esu palikta?
Su vaikais ir skausmu. Be tavęs, be tavęs.
Juodas gedulas lieps sužaliuoti egle.
Medžiais virs ir vaikai. Ir pamirš vestuves.
Liks tik pasaka, liks. Ir juodžiausia gėla.
Atlėk, bitute
Atlėk, bitute pilkoji,
Į žydintį mano sodą.
Žinau, gyvybę aukoji,
Kai laisvės ir tau neduoda.
Todėl mes abu panašūs,
Nors daug kas jau tai pamiršta.
Į avilį medų nešę,
Tik bitės ir žmonės miršta.
Bičiulis- svarbiau nei draugas,
Svarbiau net už kraujo ryšį.
Kas avilį gins, kas saugos,
Kai tu į namus negrįši.
Atgal
