Poezija
08.01. Septynių šienpjovių pievos. Trieiliai
Jonas Laurinavičius
Nusilenkime:
Iš Mažvydo „Katekizmo“
Ateina Žodis.
*
Ak, švelnios rankos...
Kas mane apkabino?
Ogi Lietuva!
*
Mano savastis
Vaikšto Vilniaus gatvėmis
Šypsodamasi.
*
Rytais prie Merkio
Šimtų paukštelių čiulbesiu
Skamba Dainava.
*
Tau duotas laikas.
Ar sugebėsi tu jį
Prisijaukinti?
*
Šventa duonelė,
Kurią kryžium laimina
Motinos ranka.
*
Per didelį raštą
Auga kompiuterinė
Beraščių tauta.
*
Kilt į žvaigždes!
Kam? Tam, kad suspindėtų
Dar viena žvaigždė!
*
Vis kažko lauki.
Toks visas gyvenimas.
Ilgas laukimas.
---------
Net miręs lauksi,
Kada ateis pastovėt
Prie tavo kapo.
*
...O galėjome
Ir nesusitikt. Kur tada
Dėtųs mūs meilė?!
*
Guli prie kopos.
Bet koks čia tau kurortas,
Išrautoji pušie?
*
Sena varpinė.
Joj varpininkas vėjas
Skambčioja varpais.
*
Kada beateik
Prie Filologų beržo –
Ten tu studentas!
*
Kai alkanas tu –
Ieškai duonos, kai vėjas –
Tai užuovėjos.
--------
Vis ko nors trūksta...
Blogiausia, kai nereik,
Nieko netrūksta.
*
Pirma paprašyk:
„Ateik, akimirka žavi!“
Tik po to: „Sustok“.
*
Aš – beržas. Liūdnas...
Budžiu prie Širvio kapo
Garbės sargyboj...
*
Pasenusios gatvės.
Ar girdi, kaip iš lėto
Protėviai vaikšto?
*
Archeologo
Ateities vizija – vis...
Giliau praeitin...
Atgal
